Estijos Tartu universitetinės ligoninės intensyviosios terapijos skyriaus naujagimių slaugytojos teigia, kad trys nauji inkubatoriai išpildė vieną iš „didžiausių jų svajonių“ naujagimių priežiūros įrangos srityje. Praėjusiais metais Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia prisidėjo prie senstančių inkubatorių, kurie nebegalėjo patikimai prižiūrėti pažeidžiamų naujagimių, pakeitimo.
Pagalba sergantiems ir neišnešiotiems kūdikiams – tai tik vienas iš daugelio humanitarinių projektų Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kuriuos remia Bažnyčia ir kurie pristatomi neseniai paskelbtoje ataskaitoje „Rūpinimasis stokojančiais 2025[1] “.
Ataskaitoje detalizuojama, kaip 2025 metais Bažnyčios savanoriai 196 šalyse skyrė daugiau nei 7,4 milijono valandų savanoriškam darbui gerovės ir savarankiškumo įstaigose, tarnavimo misijose bei bendruomenės projektuose.
Joje taip pat patvirtinamas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios įsipareigojimas visame pasaulyje skirti dėmesį gerovei, savarankiškumui ir humanitarinei pagalbai. Joje taip pat yra Bažnyčios Pirmosios Prezidentūros raginimas žmonėms į meilę artimui žiūrėti kaip į „džiaugsmingą privilegiją“.
Nuo tada, kai Tartu universitetinėje ligoninėje buvo įdiegtos naujosios „Giraffe OmniBed Carestations“ sistemos, Estijos ligoninės personalas gydant neišnešiotus kūdikius gali geriau reguliuoti temperatūrą, drėgmę ir deguonies koncentraciją. Įmontuotos svarstyklės ir skubios pagalbos funkcijos taip pat pagerino priežiūrą.
Vienas iš vaiko tėvų sakė, kad žinojimas, jog jų vaikas yra saugioje ir stabilioje aplinkoje, suteikė „didžiulį palengvėjimą“ sunkiu laikotarpiu. Jie paaiškino: „Tokiais be galo sunkiais momentais – kai tavo vaikas gimsta per anksti – vienintelė paguoda yra žinojimas, kad jam teikiama geriausia įmanoma priežiūra; žinojimas, kad jo vystymasis gali tęstis tinkamiausioje inkubatoriaus aplinkoje. Tai teikė didžiulį palengvėjimą.“ Personalas pridūrė, kad patobulinta ergonomika padarė jų darbą fiziškai saugesnį.
Šiaurės Europos krašto prezidentas – vyresnysis Kevinas V. Pyrsonas – sakė: „Mūsų tikslas – kad žmonės kiekvieną žmogų matytų kaip mylimą Dievo vaiką, turintį dieviškąjį potencialą, ir kad kiekvienas iš jų džiaugsmingai gyventų pagal Jėzaus Kristaus evangeliją: po vieną žmogų, po vieną tarnavimo darbą ir po vieną naują pažintį.“
Be ligoninės, Bažnyčia taip pat bendradarbiavo su Estijos maisto banku, teikdama sausus ir konservuotus maisto davinius. Šie daviniai papildė suaukotus šviežius maisto produktus, kuriuos kartais sunkiau sandėliuoti.
Bažnyčios nariai ir misionieriai surinko bei išdalino maisto paketus, taip pat pristatė juos pagyvenusiems ir neįgaliems žmonėms bei tiems, kurie gyvena atokiose vietovėse. Šie papildomi maisto daviniai padėjo šeimoms visą savaitę ruošti subalansuotesnius valgius.
Estijos maisto banko įkūrėjas ir direktorius Pytas Boerefijnas sakė: „Mums buvo sunku surasti pakankamai maisto, kad galėtume sudaryti pakankamai maisto paketų su kokybiškais ir įvairiais maisto produktais, todėl žmonės labai dėkingi už šią paramą.“
Tuo tarpu Latvijoje Bažnyčios parama buvo nukreipta į pastatų renovaciją.
Bendradarbiaudama su organizacija „SOS vaikų kaimai“ Bažnyčia seną administracinį pastatą Valmieroje, Latvijoje, pertvarkė į Pagalbos šeimoms centrą.
Naujajame centre visos paslaugos sutelktos vienoje vietoje, todėl šeimoms nebereikia važinėti po įvairias vietas, norint gauti įvairią terapinę pagalbą. Šis centras leido išplėsti terapijos programas ir įtraukti logopedo, muzikos, meno terapijos bei psichologinio konsultavimo paslaugas.
Taip pat buvo atlikti „SOS šeimos namų“ atnaujinimo darbai – įskaitant šildymo įrangą, apšiltinimą ir kai kuriuos konstrukcinius remontus – kad vaikai galėtų patogiai žaisti, skaityti ir leisti laiką kartu. Tai paskatino pozityvesnį vaikų bendravimą.
Tuo tarpu už dviejų valandų kelio, Jelgavos „SOS Jaunimo namuose“, Bažnyčia padėjo pastatyti naują kiemo pastogę, kurią darbuotojai ir gyventojai apibūdino kaip „seniai puoselėtą svajonę“. Užtikrindama, kad kiekvienas vaikas gautų dovanotų žaislų, žaidimų ir mokyklinių reikmenų, organizacija „SOS vaikų kaimai“ kuria aplinką, kurioje gali klestėti vaikų emocinė gerovė, pasitikėjimas savimi ir pasirengimas mokytis.
Rygos mieste vykdant atskirą projektą, Kuršo valstybiniame socialinės priežiūros centre buvo pakeistos senos ir nesaugios konstrukcijos.
Kai anksčiau suplanuotą pirkimą finansavo vyriausybė, Bažnyčios skirta parama buvo nukreipta į pacientų keltuvo įsigijimą, taip padidinant saugumą ir suteikiant gyventojams galimybę visus metus daugiau laiko praleisti lauke gryname ore.
Lietuvoje Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos bendruomenėse vyko dygsniuotų antklodžių siuvimo projektai, kurių metu pasitelkiant Bažnyčios narių, studentų ir bendruomenės savanorių įgūdžius buvo siuvamos rankų darbo antklodės ir šiltos vilnonės kojinės vietos globos namų senjorams. Vyko bendravimas lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, o vienas šalia kito susėdę savanoriai dalijosi asmeninėmis istorijomis ir netgi įsiminė keletą žodžių turkų ar vokiečių kalbomis.
Savanoriai šį potyrį apibūdino kaip prasmingą galimybę užmegzti naujas draugystes ir drauge darbuotis, peržengiant kultūrų ir kartų skirtumus. Be to, kai kurie šioje veikloje dalyvavę mokiniai taip pat gavo įskaitas mokyklose už dalyvavimą visuomeninėje veikloje.
Moterys mezgėjos taip pat bendradarbiavo internetinėse grupėse, kad primegztų aukštos kokybės vilnonių kojinių, kurios užtikrintų, jog senjorų kojoms visą žiemą būtų šilta. Dygsniuotos antklodės ir kojinės buvo perduotos vietos globos namams, kurių darbuotojai pasakojo, kad šios dovanos šaltuoju metų laiku suteikė gyventojams šilumos, orumo ir džiaugsmo.
Dovilė Žvalionienė, padėjusi koordinuoti projekto komunikaciją, sakė: „Dygsniuotų antklodžių siuvimas ne tik teikė fizinę šilumą, bet ir emocinę šviesą. Rinkomės ryškius, smagiai atrodančius audinius – su gėlytėmis, vasariškomis spalvomis – pakėlusiais nuotaiką tiek senjorams, kuriems buvo padovanotos šios antklodės, tiek savanoriams, kurie jas siuvo.“
Apibendrinant, šios pastangos atspindi platesnę tylaus, praktinio tarnavimo tendenciją visose Baltijos šalyse.
Nuo ligoninių skyrių iki globos namų, nuo maisto bankų iki šeimos centrų – nariai ir partneriai stengėsi patenkinti neatidėliotinus poreikius, kartu stiprindami ilgalaikes paramos sistemas.
Dalyviams poveikis dažnai buvo paprastas, bet reikšmingas – padėti šeimoms jaustis palaikomoms, globėjams – aprūpintiems, o pažeidžiamiems žmonėms – pastebėtiems taip, kaip tai atspindi Gelbėtojo mokymus pasirūpinti tuo vienu stokojančiu.
