Daugumai žmonių nėra lengva ar paprasta ugdyti ir tobulinti gerus dvasinius įpročius. Kelias į dvasinį tobulėjimą paprastai būna netolygus ir sunkus.
Kai ruošiausi tarnauti nuolatinėje misijoje, nuėjau pas savo skyriaus prezidentą ir paklausiau, ką man reikia daryti, kad garbingai tarnaučiau. Jis man pateikė sąrašą, kuriame buvo: Raštų studijavimas, dvasinis ir fizinis pasirengimas ir net maisto gaminimo įgūdžiai. Kadangi su džiaugsmu pradėjau visokeriopai ruoštis būti „didžiu misionieriumi“, pastebėjau, kad vienus dalykus buvo lengviau daryti nei kitus, o kai kuriuos – gana sudėtinga. Nepaisant to, net ir susidurdamas su tuometiniais iššūkiais, stengiausi tapti tuo, kuo Viešpats tikėjosi, kad tapsiu.
Pasiruošimas nebuvo lengvas, tačiau sulaukiau tikrų palaiminimų, kuriais vis dar džiaugiuosi. Kai sekiau savo vadovų patarimais, nors kartais ir buvo sunku, jų nurodymai padėjo man tapti tokiu misionieriumi, kokio norėjo Viešpats. Ilgainiui jie tapo mano gyvenimo ir dvasinės būties dalimi.
Panašiai, kai siekiame pamatuojamų rezultatų bet kokioje srityje, kurioje norime patobulėti, kartais nėra lengva sekti nurodymais, laikytis griežtų taisyklių ar tiesiog likti susikaupus. Pavyzdžiui, jei norime, kad mūsų kūnas būtų sveikas ir stiprus, turime dažnai mankštintis, reguliariai maitintis ir gerti vandenį. Jei to nedarysime, sukelsime silpnumą arba ligą, o jei nebūsime atsargūs, galime net mirti.
Tie patys principai galioja ir mūsų dvasiniam kūnui, kurį reikia nuolat puoselėti, kad būtų sveikas ir žvalus. Dvasinis režimas turi apimti gerus įpročius, kurie maitins dvasią. Tačiau taip pat turime vengti įpročių, kurie jai kenks.
Į dvasinį režimą turi būti įtrauktos reguliarios dvasinės pratybos, tokios kaip kasdienė malda ir Raštų studijavimas, tarnavimas, taip pat savaitinis dvasinis penas, kuris gaunamas priimant sakramentą, lankantis Bažnyčios susirinkimuose ir kas mėnesį pasninkaujant. Reguliariai atnaujiname savąją šventyklos rekomendaciją, kad įsitikintume, jog visi dvasiniai elementai yra pusiausvyroje ir užtikrina, kad dvasinis kūnas yra tinkamai puoselėjamas. Kartais reikės pasninkauti ir melsti pagalbos, kad suteiktume mūsų dvasiai papildomų jėgų ir energijos, kad galėtume įveikti konkrečius iššūkius.
Prisimindamas savo misionierišką patirtį ir kaip sunku ir tuo pat metu kaip džiugu buvo ruoštis, galvoju apie Mozijo sūnus, kurie suprato, kaip svarbu ugdyti savo dvasią stipria papildoma energija, gaunama per dvasinius įpročius.
„[…] jie sustiprėjo tiesos pažinime; nes buvo sveiko supratimo vyrai ir stropiai tyrinėjo Raštus, kad pažintų Dievo žodį. Bet tai dar ne viskas; jie daug meldėsi ir pasninkavo; todėl turėjo pranašavimo dvasią ir apreiškimo dvasią, ir kai mokė, jie mokė su galia ir įgaliojimu iš Dievo.“ [1]
Kasdienės dvasinės pratybos taip pat reikalingos norint išlaikyti liudijimą ir užtikrinti, kad tikrumas įveikia abejonę, nes to, ką šiandien turime liudydami, rytoj nebus, nebent darysime ką nors, kad tai išlaikytume. Kaip ir fizinių raumenų mankšta padidina jų jėgą ir dydį, tam, kad liudijimas būtų stiprus ir ilgalaikis, mums reikia nuoseklios kasdienės dvasinės rutinos.
Prigimtinis žmogus yra linkęs visada daugiau tikėtis iš Viešpaties ir mažiau iš savęs. Kai stipriname dvasinius įpročius ir patiriame galingą širdies permainą dažnai, reguliariai ir tinkamai maitindami savo dvasią, šie dvasiniai įpročiai tampa neatsiejama mūsų pačių dalimi ir mes pradedame vis daugiau ir daugiau tikėtis iš savęs ir mažiau iš Viešpaties.
Uoliai dirbkime, kad paruoštume, lavintume ir puoselėtume savo dvasią taip, kaip savo kūną, ugdydami gerus dvasinius įpročius ir vengdami pragaištingų pasaulio įpročių. Pradžioje tai gali būti skausminga ir sunku, bet tikrai verta, nes džiaugsimės šio dvasinio augimo ir gerovės