Brangūs draugai!
Koks tai džiaugsmas drauge su jumis ir Viešpačiu eiti mokinystės keliu.
Aplankęs nefitus Jėzus pasakė panašų į Kalno pamokslą, pabrėždamas, kad tai, kas buvo nuo senų laikų, kas buvo įstatymo valdžioje, Jame įvykdyta.[1]. Viešpaties daugiau nei prieš 2 000 metų pasakytas teiginys, kad sena panaikinta, ir viskas tapo nauja [2], vis dar aktualus ir šiandien. Buvo duotas aukštesnis „įstatymas“, buvo pamokyta šventesnio gyvenimo būdo.
Būdamas Žemėje Jėzus mokė palengvindamas naštas ir padėdamas stokojantiesiems. Kai kurie galbūt galvoja, kad mūsų įsitikinimai apriboja mums valios laisvę ir galimybes, bet visi patiriame, kad tyra Viešpaties duota tiesa ir doktrina išlaisvina mus ir teikia dievišką vedimą, paramą ir saugumą neramiame pasaulyje.
Jėzaus mokymai skyrėsi nuo fariziejų mokymo, ypač tuo, kaip švęsti šabo dieną. Fariziejai stengėsi atrodyti teisūs, bet jų motyvai buvo netyri. Jėzus mokė, kad daryti gera ir padėti žmonėms yra svarbiau, nei laikytis griežtų įstatymo interpretacijų. Išgydymo stebuklus Jis panaudojo kaip progą mokyti tikros šabo prasmės ir užuojautos bei meilės svarbos.
Pasakęs, kad „šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui“[3], Jis turėjo omenyje, kad šabo diena yra brangi Dievo dovana, suteikianti mums pertrauką nuo kasdienio gyvenimo iššūkių ir progą atgauti jėgas fiziškai ir dvasiškai. Šabas nėra ta diena, kai reikia atlikti įprastus dienos darbus, bet ji suteikia papildomų galimybių ilsėtis ir nusiraminti, gauti asmeninį apreiškimą, klausantis Jo žodžio ir mokantis iš jo, ir suteikia progą daryti gera ir pakylėti kitus.
Pabrėžiant ne amžinus ir teisingus dieviškus principus, o griežtas ir nelanksčias tradicijomis ir struktūromis paremtas taisykles, nepasiekiamas Jo dieviškas tikslas padėti mums žengti pirmyn. Kai į gyvenimo centrą statome Viešpatį, Jo jungas ir našta tampa lengvi.[4] Dievas duoda mums įsakymus, įskaitant ir įsakymą švęsti šabą, ne tam, kad mus engtų, bet kad palaimintų. Kelias pas Dangiškąjį Tėvą yra ankštas ir siauras, bet Viešpats atėjo paskelbti, kad mums nereikia juo eiti vieniems. Jis kviečia visus, kurie jaučiasi „prislėgti“[5], atsistoti šalia Jo, džiaugsmingai susisaistyti su Juo ir pasidalyti su Juo savo naštomis.
Hebrajų kalboje žodis šabas reiškia „poilsis“. Taip, Jis pažada: „Ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“[6]
Ar vis dar kuriame darytinų ir nedarytinų per šabą darbų sąrašus? O gal pasikeitėme per Kristų ir su Juo ir Dangiškojo Tėvo padedami kuriame asmeninį planą laikui prieš šabą, per jį ir po jo?
Galime padaryti šabą žavesio diena, tarnaudami kitiems, ypač nesveikuojantiems, vienišiems ar stokojantiems. Pakylėdami jų dvasias pakylėsime ir savąją.[7]
Išlaikykime ryšį su Dangiškuoju Tėvu visada, bet ypač šabo dieną, tiek bažnyčios pastatuose, tiek ir lauke, savo namuose ir draugų ar šeimos namuose.
Esu dėkingas už galimybę su jumis ir Viešpačiu eiti mokinystės keliu. Jaučiuosi palaimintas, kai turiu Viešpatį ir jus, brolius, seseris ir draugus, šalia savęs. Esu dėkingas už šabo dieną asmeniniame ir šeimos gyvenime. Ji padeda mums dvasiškai atkurti tarpusavio ryšį ir kartu praleisti laiką, kas sustiprina mūsų meilę ir saitus.
Norėčiau pakviesti jus apsvarstyti, kaip asmeniškai ieškote, kaip padaryti šabą žavesio diena. Mums reikia jūsų padedančių rankų ir mylinčių šypsenų sekmadienio susirinkimuose mūsų maldos namuose. Negalime šiuo keliu eiti vieni. Linkiu visiems mums ir toliau mokytis Jo mokymų, taikyti juos gyvenime ir stengtis švęsti šabo dieną, kaip šventą Dievo dovaną. Tikiuosi, kad šia dovana dalysimės ir su kitais!
7. Raselas M. Nelsonas, „Šabas yra žavesio diena“, 2015 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga