Džiugių šventų Velykų!

Džiugių šventų Velykų!

Kad džiaugsmas būtų tobulas ir amžinas, dalijuosi Evangelijos pilnatve.

Dievas yra mūsų dvasių Tėvas. Jis yra viso gėrio, tiesos, gyvybės ir galios šaltinis. Jis sutvėrė viską, kas regima ir neregima. Viskas yra Jo. Jis viską mato ir valdo. Jis myli savo vaikus labiau už savo gyvybę. Kad jie būtų laisvi ir laimingi, Jis suteikė jiems valios laisvę ir moko gyventi pagal laiminančią tiesą. Viską darydamas dėl savo vaikų laimės, Jis kvietė juos laikytis Jo laiminančių įsakymų, būti Jo bendradarbiais.

Deja, šėtonas sugundė vaikus nepaisyti Tėvo ir vadovautis savanaudiškais norais ir nuomonėmis, gyventi sau. Taip, atsiskyrę nuo gėrio ir gyvybės šaltinio, vaikai pasmerkė save piktumui, nelaimingumui ir mirčiai. Jie ėmė nusidėti, vaidytis, skaldytis į grupes, rinktis vadovus, atsiriboti nuo kitamanių, kovoti žodžiais ir veiksmais. Vaikams augant, kovos darėsi vis nuožmesnės. Dėl to kai kurie vaikai žuvo. Likusieji ėmė kaltinti vieni kitus, reikalauti neteisiųjų mirties ir patys vykdyti savo teismus…

Taip visi žmonės galiausiai pražūtų, nes „teisaus nėra nė vieno“, „visi nusidėjo“, o „atpildas už nuodėmę – mirtis“ (Romiečiams 3:10, 23; 6:23; Luko 13:3).

Bet Dievas dar prieš pasaulio sukūrimą numatė išgelbėti juos nuo pikto ir nuo mirties. Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Jėzus Kristus kentėjo ir numirė už visų žmonių kaltes, teisusis už neteisiuosius. Tačiau Jis prisikėlė iš mirusiųjų ir turi galią prikelti kiekvieną. „O Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė … Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Korintiečiams 5:15–19; t. p. žr. Jono 14:10; Mozijo 15:1–7; Etero 3:14–16; Doktrinos ir Sandorų 19:18). Kaip veiksmas sukelia atoveiksmį, taip amžinasis Dievas Kristuje savo malone, dievišku gyvenimu, mirtimi už savo vaikus ir prisikėlimu gyventi dėl jų sukūrė jiems galimybę atsakyti tuo pačiu (žr. Mato 7:2, 12; 2 Nefio 9:5; Jono 1:12; 7:39; 1 Jono 4:19). Todėl kiekvienas, kuris tiki Kristų ir Jo Evangelija, per atgailą gali sugrįžti pas Tėvą ir amžinai gyventi Jo laimės karalystėje (Efeziečiams 2; 1 Jono 1:9; Romiečiams 8:31–39; Apreiškimo 21:3–7).

Pastaraisiais laikais Dangiškasis Tėvas veidas į veidą kalbėjo su pranašu ir įsteigė savo karalystę žemėje – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Tėvas padarė viską, kad galėtume gyventi ir tobulėti Jo karalystėje, Jo šeimoje. Dabar mūsų eilė deramai priimti šias neapsakomas dovanas, apmokėtas Kristaus krauju ir mirtimi ant kryžiaus.

Mes, įtikėjusieji tuo, ką Tėvas padarė dėl mūsų, gailėjomės dėl savo nemeilės ir nusprendėme sekti tobulo Tėvo pavyzdžiu. Mes noriai atgailaujame dėl savo nuodėmių, ir Tėvas mielai mums atleidžia. Per Jo įsteigtas apeigas ir sandoras prisijungėme prie Dievo karalystės. Kadangi Tėvas iš meilės pašventė mums viską – net Save ir Savo gyvenimą, mes džiugiai pasišventėme Jam. Stengiamės vadovautis gerojo Tėvo norais, mokymais ir įsakymais, daryti kas Jam patinka, kaip tai darė Jėzus Kristus. Stengiamės nieko neskriausti, nekaltinti, o atleisti, užtarti, mokyti, laiminti, nesiduoti pikto nugalimi, bet nugalėti pikta darydami gera. Siekiame tapti viena tikrų draugų šeima, vadovaujama tobulo Tėvo. Žinome, kad tai vienintelė tobula ir amžina santvarka. Joje visi sprendimai kyla iš tyros Tėvo meilės, tobulo tiesos žinojimo ir visos galios kurti gera. Esame amžinai dėkingi Tėvui, kuris dėl mūsų visa tai sumanė ir padarė įmanoma. Iš meilės ir dėkingumo Jam stengiamės padėti Jo darbe – pagal Jo pavyzdį ir žodį kurti Jo karalystę savo aplinkoje Jo ir Jo vaikų amžinam džiaugsmui bei šlovei.


Su meile prezidentas Genadijus Motiejūnas