Jaunystėje buvau susižavėjęs slidinėjimu. Todėl baigęs mokyklą ir šiek tiek pavažinėjęs po Europą, pasirinkau Sankt Antono kurortą Austrijoje, kuriame nusprendžiau praleisti žiemą. Turėjau įdomų kelių valandų per dieną darbą, o po jo galėjau slidinėti kada panorėjęs. Gyvenimas buvo nuostabus. Būdamas 18-os pasiekiau savo trokštamą tikslą.
Vieną rytą pabudau ir supratau – turiu išvykti iš Austrijos. Neišmaniau, iš kur ši mintis. Užaugau katalikų šeimoje. Mama man pasakodavo, kad kartais ją apimdavo ypatingi jausmai ir raginimai, bet aš negalėjau prisiminti nieko panašaus. Tik vėliau supratau, kad tokie raginimai ateina iš Dvasios.
Koks aš dėkingas, kad paklusau tam raginimui! Galiausiai jis atvedė mane į Provo, Jutos valst., JAV, kur susipažinau su Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia. 1972 metų sausį pasikrikštijau Viešpaties Bažnyčioje. Dėl atsivertimo pradėjau suvokti tikrąjį gyvenimo tikslą. Nors vis dar mėgau slidinėti, mano gyvenimo siekiai persiorientavo į amžinąją perspektyvą. Dabar aš norėjau amžinybėje būti su savo šeima Dangiškojo Tėvo akivaizdoje.
Aš sužinojau, kaip stipriai Dangiškasis Tėvas myli mane. Pradėjau suvokti, kad iš meilės man ir visiems Savo vaikams Jis siuntė Savo Sūnų sutraukyti mirties grandinių, idant galėtume vėl gyventi su Juo. Sužinojau, kad nepaisant sumaišties, viešpataujančios mus supančiame pasaulyje, mūsų mirtingajame gyvenime yra tikrasis tikslas ir prasmė.
Mūsų atsivertimo raktas – tai Jo meilės mums gylio ir veiksmų, kuriais Jis siekia padėti mums grįžti pas Jį, supratimas. Alma Jaunesnysis suprato tai, kai jam pasirodė Viešpaties angelas. Iki tol Alma buvo velnio tarnas. Jis vedė Dievo vaikus į sunaikinimą. Tačiau, kai Alma nusprendė atgailauti dėl savo nuodėmių ir pakeisti savo gyvenimą, Dievas buvo šalia, norėdamas jam padėti. Taip, jam teko sumokėti kainą, bet ta kaina buvo teisinga. Dievas iš mūsų reikalauja, kad taptume verti Jo Dvasios. Su Savo Dvasios pagalba Jis gali parvesti mus atgal pas Save.
Štai ką sako Alma: „Kol buvau akėjamas daugybės savo nuodėmių prisiminimų, […] aš prisiminiau girdėjęs savo tėvą pranašaujant žmonėms apie kažkokio Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, atėjimą apmokėti pasaulio nuodėmių. […] Aš šaukiau savo širdyje: O Jėzau, tu Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, kuris esu karčioje tulžyje. […] Pagalvojęs apie tai, aš jau nebegalėjau prisiminti savo skausmų; taip, aš daugiau nebebuvau akėjamas savo nuodėmių prisiminimu. O, kokį džiaugsmą ir kokią šviesą aš išvydau; taip, mano siela buvo pripildyta džiaugsmo, tokio pat didelio, kokia buvo mano kančia!“ (Almos 36:17–20.)
Viešpats nori atleisti mūsų nuodėmes, bet mes turime būti pasiruošę atgailauti ir norėti ateiti pas Jį. Jis atėjo į Žemę, kad atpirktų jūsų ir mano nuodėmes, idant kada nors galėtume gauti viską, ką turi Tėvas (žr. DS 84:38).
Kartais galvojame, kad mūsų nuodėmės pernelyg didelės arba kad mūsų aplinkybes labai sunku pakeisti. Netenkame vilties. Aaronas, vienas iš Mozijo sūnų, mokė karaliaus Lamonio tėvą, buvusį panašioje situacijoje: „Jei šito trokšti [amžinojo gyvenimo], jeigu nusilenksi prieš Dievą, taip, jei atgailausi dėl visų savo nuodėmių […] ir su tikėjimu šauksiesi jo vardo, tikėdamas, kad gausi, tada tu gausi VILTĮ, kurios trokšti (Almos 22:16).
Mūsų atsivertimo raktas – noras leisti Apmokėjimui veikti mūsų gyvenime. Liudiju: kai atgailaujame, Viešpats atleis mūsų nuodėmes. Mūsų širdys pasikeis. Sužinosime, kad mūsų nuodėmės atleistos. Mes taip pat pajusime norą atleisti tiems, kurie galbūt įžeidė mus. Tikėsime, kad pasaulio Gelbėtojas viską padarys teisingai. Sužinosime, kad atleidžianti širdis turi būti minkšta ir imli Dvasiai.
Meldžiuosi, kad suprastume: vienintelis Dangiškojo Tėvo noras – įgyvendinti nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą kiekvienam iš mūsų, Jo vaikų (žr. Mozės 1:39).