Akivaizdu, kad ši pandemija paveikė visus pasaulio žmones. Mus ji veikia taip pat, kaip ir kitus visame pasaulyje. Niekas nenori skubėti. Niekas nenori niekam sukelti pavojaus. Bet žmonės manęs klausia: „Na, kada vėl galėsime eiti į seminariją?“ ir „Kada vėl sugrąžinsime instituto užsiėmimus?“ Visi galimi atsakymai yra maždaug vienodi ir tai yra „priklauso nuo aplinkybių“ – tai priklauso nuo vietos sąlygų, o šiuo atveju nuo vietinių mokyklų.
Aš tikrai labai didžiuojuosi jaunimu, nes jie labai tvirti. Jie supranta situaciją ir stengiasi. Jie daro geriausia, ką gali. Jie yra kūrybingi, ir aš manau, kad paprastai jauni žmonės yra nuostabiai tvirti, ir jie tai parodė studijuodami, nuo pat pradžių, nuo pat pirmosios seminarijos klasės ir studijuodami koledže.
Idealiu atveju, jie kasdien studijuoja raštus, įgyja dvasinį išsilavinimą kiekvieną savaitės dieną. Aš manau, tokiame pasaulyje, kuriame gyvename, jiems to reikia. Intelektualumas yra didinga savybė. Akivaizdu, kad tai yra svarbi mūsų gyvenimo dalis. Bet tai tik mūsų gyvenimo dalis.
Didesnė, pagrindinė mūsų prigimties ir poreikių, ir patirties dalis – dvasinė. Turiu omeny, kad mąstymas ir apreiškimas, fiziniai ir dvasiniai, laikini ir amžini dalykai visada greta. Kalbame apie visokeriopai išprususius vyrą ir moterį, ir aš esu dėkingas, kad Bažnyčios švietimo sistema yra į tai sutelkta.
Kai sutinku ką nors, ypač jaunus žmones, labai susirūpinu, jei jie pernelyg bijo ar yra įsitikinę, kad nėra ateities ir nėra priežasties tęsti mokslų ar tuoktis, ar siekti karjeros, nes kažkaip visa tai vis vien sužlugs.
Gyvenimas visada buvo šiek tiek keblus ir visada buvo išeitis. Retkarčiais vis kils kokia nors pandemija. Mes susidorosime. Viskas bus gerai. Mes tobulėsime ir iš to pasimokysime.