Dieviško išgelbėjimo plano išpildymas paskutiniais laikais

Kristus

Dievas yra mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas, o mes esame Jo mylimi vaikai. Jis viską sukūrė, todėl viskas priklauso Jam. Mus Jis sukūrė pagal savo atvaizdą ir suteikė laisvę rinktis sprendimus su jų pasekmėmis. Kad būtume amžinai laimingi, Jis davė įsakymus, kurių vykdymas neša laimę. Deja, žmonės nusigręžė nuo Tėvo ir Jo įsakymų, tapo nuodėmingi, mirtingi, atskirti nuo Jo akivaizdos ir tikros laimės. Tai vadinama nuopuoliu.

Mylintis Tėvas nori, kad mes sugrįžtume pas Jį ir būtume laisvi ir laimingi per amžius. Kad taip būtų, turime apsivalyti nuo nuodėmių, mirtingumo ir tapti kaip Jis. Patys to padaryti negalime.

Laimei, Dievas paruošė Gelbėtoją ir išgelbėjimo planą. Gelbėtojas yra Dievo Sūnus – Jėzus Kristus, o išgelbėjimo planas – evangelija. Kristus pašaukia pranašą, kad Jo vardu per apreiškimą vadovautų evangelijos darbui žemėje. Laikotarpis, kai Dievas pašaukia ir įgalioja pranašą vadovauti žmonėms žemėje, vadinamas evangelijos laikotarpiu. Adomas, Henochas, Nojus, Abraomas, Mozė ir kiti Dievo įgalioti pranašai vadovavo atitinkamam evangelijos laikotarpiui. Deja, visais laikais žmonės atkrisdavo nuo evangelijos. Dėl to juos užgriūdavo nelaimės. Tada jie atgailaudavo, šaukdavosi Dievo ir Jis vėl siųsdavo jiems pranašą ir evangeliją.

Kalno pamokslas

Pagrindinė pranašų pareiga yra liudyti, kad išgelbėjimas įmanomas tik per vienintelį Dievo parūpintą Gelbėtoją – per Dievo Sūnų Jėzų Kristų[1]. Nes Dievas taip mus myli, kad siuntė Viengimį Sūnų išpirkti mus iš nuodėmių, mirties ir nuopuolio.[2] Jėzus savo kančiomis ir gyvybe apmokėjo mūsų nuodėmes, todėl Jis gali jas atleisti ir apvalyti mus nuo viso neteisumo, kai atgailaujame[3]. Po mirties Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, todėl visi žmonės prisikels[4]. Jėzus Kristus atidavė mums Save, kad priėmę Jį ir sekdami Juo iki galo galėtume tapti tokiais Dievo vaikais kaip Jis[5]. Savo žemiškosios tarnystės metu Jėzus mokė savo evangelijos ir įkūrė savo Bažnyčią. Jėzus pašaukė dvylika apaštalų ir jiems suteikė kunigystės įgaliojimą mokyti evangelijos ir vadovauti Jo Bažnyčiai – Dievo karalystei žemėje[6].

Visa tai atveria žmonėms galimybę sugrįžti Dievo akivaizdon ir gauti džiaugsmo pilnatvę. Jėzaus apaštalai stengėsi išlaikyti Jo mokymus neiškreiptus ir palaikyti tvarką Bažnyčioje. Tačiau daugelis žmonių nusigręžė nuo apaštalų skelbtų Jėzaus mokymų. Jie nužudė apaštalus, kuriems Jėzus Kristus buvo suteikęs kunigystės įgaliojimą. Įvyko didis atkritimas nuo evangelijos ir Jėzaus Kristaus Bažnyčios. Žmonės pakeitė daug evangelijos mokymų. Taip pat jie pakeitė kunigystės apeigas. Dėl to žemėje nebeliko Jėzaus įsteigtos Bažnyčios, kunigystės įgaliojimo ir evangelijos pilnatvės. Svarbius religinius klausimus spręsdavo žmonės, pasikliaudami savo supratimu, o ne Dievo apreiškimu. Kai kurie žmonės bandė reformuoti krikščionybę taisydami žmonių iškraipytą evangeliją. Dėl tokių žmonių pastangų atsirado daugybė žmonių įkurtų bažnyčių. Pranašai ir apaštalai buvo išpranašavę tokį atkritimą[7]. Taip pat jie pranašavo, kad Jėzaus Kristaus evangelija ir Jo Bažnyčia bus sugrąžinta[8].

Džozefo Smito regėjimas

Tai vyksta „paskutinėmis dienomis“, „laikų pilnatvės“ laikais[9]. Džozefui Smitui, kaip ir daugeliui žmonių, kilo klausimų dėl sielos išgelbėjimo. Jis norėjo gauti nuodėmių atleidimą ir būti švarus prieš Dievą. Biblijoje mokoma, kad yra „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“[10]. Tačiau lankydamasis skirtingose bažnyčiose Džozefas negalėjo nuspręsti prie kurios iš jų jungtis, nes daugelis tų bažnyčių tvirtino esančios teisingos ir kritikavo kitas. Vėliau jis rašė: „Aš dažnai savęs klausdavau: Ką daryti? Kuri iš visų šių grupių teisinga?.. Jei kuri nors iš jų teisinga, tai kuri, ir kaip man ją atpažinti?“[11]. . Ieškodamas tiesos, jis Biblijoje perskaitė: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta“[12].

Ši eilutė paskatino Džozefą klausti Dievą, ką jam daryti. 1820 metų pavasarį jis nuėjo į netoliese esančią giraitę ir atsiklaupė melstis. Savo patirtį jis aprašė taip: „Virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, skaistesnį už saulę, kuris palaipsniui leidosi, kol nusileido ant manęs. Kai šviesa buvo ant manęs, pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“[13].

Tame regėjime Džozefui apsireiškė Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus ir kalbėjo su juo veidas į veidą. Pats Gelbėtojas jam nurodė nesijungti nė prie vienos bažnyčios, „nes jos visos neteisingos“[14] Dievas pašaukė Džozefą Smitą būti pranašu, kaip pašaukdavo pranašus ankstesniais laikais. Per Džozefą Smitą buvo sugrąžinta Jėzaus Kristaus evangelijos pilnatvė, Dievo išsaugota Mormono Knygoje.

Kristus

Mormono Knyga yra Šventieji Raštai, kuriuos senovėje Dievas nurodė rašyti pranašams Amerikoje. Dievas nurodė Džozefui Smitui ją išversti į anglų kalbą Jo parūpintomis priemonėmis. Džozefui iš dangaus buvo sugrąžinta kunigystė ir įsakyta organizuoti Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Kristus jam nurodė pašaukti apaštalus ir kitus vadovus, kad per juos vadovautų savo Bažnyčiai. Vėliau šventykloje Džozefui buvo suteikti kunigystės raktai, būtini įgyvendinti Evangelijos pilnatvę – viską, ko reikia žmogui, kad galėtų amžinai gyventi su Dievu ir savo gimine.

Štai paties Jėzaus Kristaus žodžiai apie evangelijos sugrąžinimą paskutiniais laikais: „Aš, Viešpats, žinodamas nelaimę, kuri turi ištikti žemės gyventojus, pašaukiau savo tarną Džozefą Smitą jaunesnįjį ir kalbėjau jam iš dangaus ir daviau jam įsakymus; ... Aš esu Dievas ir pasakiau tai; tai Mano įsakymai ir jie duoti Mano tarnams ..., kad ... turėtų galią išversti Mormono Knygą ir ... padėti šios bažnyčios pagrindą ir išvesti ją iš nežinios ir tamsos – vienintelę tikrą ir gyvą bažnyčią ant visos žemės veido.“[15]

Mormono Knygos įvado pabaigoje rašoma, kad „Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Viešpaties karalystė, dar kartą įsteigta žemėje, ruošiantis Mesijo antrajam atėjimui.“

„Tai bus vienintelė liaudis, kuri nekariaus tarpusavyje“[16], kai „taika bus paimta nuo žemės“[17].

Tai protėviams žadėto išgelbėjimo išpildymas paskutiniais laikais.[18]

Todėl „kiekvienas įspėtas žmogus turi įspėti savo artimą“[19].

Studijuodami Šv. Raštus ir klausdami Dievą, galime gauti Jo Dvasios liudijimą, kad visa tai tiesa[20].

Parodykime savo meilę Viešpačiui vykdydami Jo priesakus ir padėdami įgyvendinti šį išgelbėjimą.

Daugiau galite sužinoti čia:

 

Kviečiame apsilankyti Bažnyčios skyriuose:

  • Vilniuje, sekmadieniais 12–14 val. (rusų k.), Ateities g. 83
  • Vilniuje, sekmadieniais 16–18 val. (lietuvių k.), Ateities g. 83
  • Kaune, sekmadieniais 11–13 val. (lietuvių k.), Draugystės g. 1
  • Klaipėdoje, sekmadieniais 11–13 val. (lietuvių k.), Minijos g. 9
  • Šiauliuose, sekmadieniais 11–13 val. (lietuvių k.), Varpo g. 27

Su meile

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios
Lietuvos apygardos prezidentūra

 

Išnašos:

  1. Žr. Apaštalų darbų 4:12; Jono 14:6.
  2. Žr. Jono 3:16; Romiečiams 5:8; 1 Jono 4:9.
  3. Žr. 1 Petro 3:18; 1 Jono 1:7–9.
  4. Žr. Morkaus 16:6; Luko 24:39; 1 Korintiečiams 15:3–8; Almos 11:40–45.
  5. Žr. Jono 1:12; 3:5–7; 1 Korintiečiams 15:44–49.
  6. Žr. Mato 28:18–20; Efeziečiams 2: 19.
  7. Žr. 2 Tesalonikiečiams 2:1–3.
  8. Žr. Apaštalų darbų 3:21.
  9. Žr. Izaijo 2:2; Danieliaus 2:28, 44; Efeziečiams 1:10.
  10. Efeziečiams 4:5.
  11. Džozefas Smitas – Istorija 1:10.
  12. Jokūbo 1:5.
  13. Džozefas Smitas – Istorija 1:16–17.
  14. Džozefas Smitas – Istorija 1:18–19.
  15. Doktrinos ir Sandorų 1:17–30, 38; taip pat žr. 38:27.
  16. Doktrinos ir Sandorų 45:68–69.
  17. Doktrinos ir Sandorų 1:35–36.
  18. Žr. Izaijo 2:2; Danieliaus 2:44; 2 Korintiečiams 6:16–18.
  19. Doktrinos ir Sandorų 88:81.
  20. Žr. Moronio 10:3–5.

« Atgal