Viena iš brangiausių dovanų, kuria mano tėvai pasidalijo su manimi vaikystėje, buvo jų meilė šventyklai. Jų troškimas garbinti Viešpaties Namuose buvo nuolatinis ir niekuomet nesvyravo, nepaisant didelio atstumo ir didelių kelionės iki artimiausios šventyklos išlaidų.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, atnaujinant Berno šventyklą Šveicarijoje, mūsų šeima keliavo į Frankfurtą Vokietijoje. Vis dar aiškiai prisimenu tą dieną, kai atvykome į šventyklą. Man buvo tik devyneri ir, nors mes su broliu jau daug kartų vykome su tėvais į šventyklą, ši patirtis man buvo kitokia. Kai įžengėme į šventyklos lankytojų priimamąjį, pajutau dar niekad nepatirtą džiaugsmą ir kad esu čia savas. Prisimenu, kaip ten sėdėjau jausdamasis, kaip niekada iki tol, priblokštas persmelkusios meilės. Prisimenu, kaip mama aiškino, kad taip jaučiuosi dėl Viešpaties Dvasios, kuri man liudija, kad esu Jo šventuose namuose. Nors tada to iki galo nesupratau, man buvo aišku, kad tai, ką jaučiu, buvo asmeninė Viešpaties dovana.
10 amžiuje prieš Kristų, po daugybės metų, Izraelio žmonės pagaliau pastatė šventyklą Viešpačiui. Karalių knygoje užrašyta karaliaus Saliamono pasakyta pašventinimo malda. Karalius subūrė žmones, kad aukotų Viešpačiui pašventinimo ceremoniją ir puotą. Padėjus Sandoros skrynią „Šventų švenčiausioje“ (1), ant šventyklos nusileido debesis ir „Viešpaties šlovė pripildė Viešpaties namus“ (2). Kaip ir jų protėviams, keliavusiems dykumoje, Viešpats savo žmonėms akivaizdžiai apreiškė savo buvimą šventykloje. (3) Viešpats nepabrėžė skirtumo tarp laikinos medžiaginės padangtės ir brangios, pastatytos iš akmens; Jis priėmė abi, nes jos buvo geriausia auka, kurią tuo metu žmonės galėjo paaukoti.
Per pašventinimo maldą karalius Saliamonas kelis kartus prašė „išklausy[ti] savo tarno maldą“ (4) ir išklausyti Jo žmones, kai tik jie atgailaus ir atsigręš į Jo namus. Melsdamasis Saliamonas žinojo, kad šventykla laimina ne vien tautas ir šalis, bet ypač pavienius asmenis ir šeimas, todėl pridūrė: „[… jei] visa Izraelio tauta ar atskiras žmogus melsis, ištiesę rankas šitų namų link, išklausyk danguje, atleisk jiems ir atlygink kiekvienam pagal jo kelius, kaip Tu matai jo širdyje, nes Tu vienas pažįsti kiekvieno žmogaus širdį.“ (5)
Bėgant metams, asmeninis džiaugsmas ir meilė, kuriuos jaučiau tą dieną Frankfurte, išaugo iki pažinimo ir geresnio mūsų Dangiškojo Tėvo supratimo bei suteikė man palaiminimą patirti Jo meilę ir man skirtus patarimus. Šventykloje sužinojau, kad Viešpats pažįsta mano širdį ir išklauso mane, kai su tikėjimu atsigręžiu į šventyklą. Kitas dalykas, kurį sužinojau, yra tai, kad, norint sukurti asmeninį ryšį su Kristumi ir pažinti Jį šventykloje, reikia aukos, tikėjimo ir troškimo. Vyresnysis Bednaris mokė: „Yra skirtumas tarp Bažnyčią lankančių ir dešimtinę mokančių narių, kurie kartkartėmis atskuba į šventyklą sudalyvauti sesijoje, ir tų narių, kurie ištikimai ir nuolat garbina šventykloje.“ (6)
Prezidentas Nelsonas taip pat sakė: „Šventyklų pastatymas ir eksploatavimas gal ir nepakeis jūsų gyvenimo, bet jose leidžiamas jūsų laikas tikrai pakeis.“ (7) Linkiu visiems atrasti garbinimo džiaugsmą Jo šventuosiuose namuose, kur Dievas pažįsta mūsų širdis (5) ir išklausys mūsų maldas (4).
1. 1 Karalių 8:6.
2. 1 Karalių 8:10–11.
3. Išėjimo 33:7–11.
4. 1 Karalių 8:28–30.
5. 1 Karalių 8:38–40.
6. Vyresnis Deividas A. Bednaris, „Garbingai išlaikyk vardą ir padėtį“, 2009 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.
7. Prezidentas Raselas M. Nelsonas, „Tapkime pavyzdingais pastarųjų dienų šventaisiais“, 2018 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.