Taimso aikštėje sėdėjau prie stalelio, iš visų pusių apsuptas žmonių, tarp jų buvo keletas mano geriausių draugų. Tačiau tą akimirką jaučiausi kaip niekad vienišas. Nors šis jausmas man nesvetimas, mane apstulbino to jausmo ironija. Nors nuoširdžiai troškau pasimėgauti Niujorku, visą dieną norėjau tik įsiristi į lovą, užmigti ir neprabusti.
Kitomis savaitėmis atsiribojimo ir nerimo jausmas tik dar labiau sustiprėjo. „Kodėl tai kartojasi?“ Stebėjausi. Šį emocinį nuosmukį palyginau su tirštu rūku, kuriame kartkartėmis atsidurdavau, kai augau San Franciske. Prisiminiau tirštus, šaltus debesis, apgaubusius Aukso vartų tiltą, prarijusius San Francisko pakrantę ir it tyli migla išsiliejusius virš Rytinės pakrantės kalvų. Rūkas galiausiai padengdavo visą slėnį ir būdavo toks tirštas, kad priešais save negalėjau matyti daugiau nei 6 metrų. Dieną vienintelė įžvelgiama šviesa būdavo saulės niūria pilka spalva nudažytas dangus. Vakare viskas paskęsdavo tamsoje.
Jaučiausi taip, tarsi būčiau tame rūke, net ir grįžęs prie savo rutinos – supratau, kad mano savijauta tik blogėja. Niekas neteikė malonumo: nei ledai, kuriuos valgėme su bendradarbiu, nei apsilankymas šventykloje saulėtą šeštadienį, nei muzikavimas su draugu. Paprasčiausios užduotys greitai pradėjo labai bauginti ir tapo visiškai išsekinančiais žygdarbiais. Skalbinių lankstymas, vakarienės gaminimas ir net lankymasis bažnyčioje, rodės, reikalavo neįmanomai daug energijos ir pastangų.
Net tuomet, kai kiek galėdamas laikiausi įsakymų, „nejaučiau“ Dvasios taip, kaip maniau turįs jausti.
Jaučiausi toks kaltas, kad nepajėgiau ar nenorėjau daryti to, ką anksčiau darydavau su nuoširdžia šypsena veide, ir kad nejaučiau tokio pačio dėkingumo, kurį kadaise jaučiau. Ištisas savaites meldžiausi, tarnavau šventykloje, skaičiau Raštus ir dariau viską, ką žinojau turįs daryti, bet, kai tikėjausi atgaivos, tegirdėjau žiogų svirpimą. Arba savo kambario draugo knarkimą. Atrodė, kad viskas vyksta atbulai: net kai man labiausiai reikėjo Gelbėtojo, rodės, kad Jo nėra šalia. Praradau visus savo dvasinius pojūčius. Jaučiausi kaltas, kad net tuomet, kai kiek galėdamas laikiausi įsakymų, „nejaučiau“ Dvasios taip, kaip maniau turįs jausti. O tai tik sustiprino mano depresiją ir tapo nusivylimo ir nevilties verpetu.
Sužinojau, kad psichikos liga, kuria sirgau, depresija, gali smarkiai apriboti mano gebėjimą jausti ir atpažinti Dvasią. Tai nepaprastai erzina, nes žinai, kad svarbiausia, ką galėtum daryti, tai melstis ir panaudoti tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Tik po kelių mėnesių supratau, kad Jis visą laiką, baisiausiomis depresijos ir nevilties akimirkomis, buvo su manimi.
Jis buvo su manim juodžiausiomis valandomis, stiprino mane, kad ištverčiau dar vieną dieną, o kartais – dar vieną valandą. Kodėl Jis tai darė dėl manęs? Dėl to, kad patyręs daug daugiau nei depresiją Jis puikiai žinojo, ką reiškia būti mano vietoje, kai sunku ką nors jausti.
Nepaisant tokios paguodos, man buvo sunku kreiptis pagalbos. Viena iš priežasčių buvo mano lūkestis, kad galėsiu susiimti ir iš viso to išsikapanoti pats, kaip tikimasi, kad padarys bet kuris stiprus, sugebantis prisitaikyti vyras. Praėjus trejiems metams, po išsivaduoti nepadėjusių maldų, pajutau, kaip man tinka Izaijo žodžiai: „Viešpats paliko mane, ir mano Viešpats mane pamiršo“ (1 Nefio 21:14). Tačiau visą tą laiką prisiminiau ankstesnes šventas patirtis, susijusias su Gelbėtoju, ir tie atsiminimai mane motyvavo kreiptis pagalbos, kurios žinojau, kad man reikia.
Galiausiai man buvo išrašyti vaistai, radau draugų, kurie su meile mane išklausydavo, kai jausdavausi pasimetęs. Tai liga, kuri stiprėja nuo atsiribojimo, tad kuo labiau žmonės rodo meilę ir atjautą tiems, kurie grumiasi su sunkumais, tuo labiau visi būsime palaiminti džiaugsmu ir stiprybe visa tai ištverti. Patyriau, kad Dievas mano gyvenime yra visada, net, o galbūt ypač, kai jaučiuosi visiškai pasimetęs ir apleistas. Taip pat pradedu suprasti, kad nepaisant mūsų kultūroje ir visuomenėje egzistuojančios stigmos normalu būti vyru ir grumtis su psichikos ligomis. Normalu jaustis visiškai palūžusiam, tarsi be Kristaus nebūtų nė vieno, į ką galėtum kreiptis.
Nors ir sunku kaip anksčiau jausti Dvasią, Jo kelyje randu ženklus, primenančius apie Gelbėtojo artumą ir Jo meilę mano gyvenime. Izaijas tęsia: „Ar gali moteris užmiršti savo žindomą vaiką, kad ji neužjaustų savo įsčių sūnaus? Taip, jos gali užmiršti, tačiau aš neužmiršiu jūsų, o Izraelio namai. Štai aš išraižiau tave ant savo rankų delnų; tavo sienos yra nuolatos priešais mane“ (1 Nefio 21:15–16).
Kai jaučiuosi sutrikęs ir apleistas ir negaliu jausti Jo Dvasios bei meilės, žinau, kad galiu bent prisiminti Jo Dvasią ir Jo meilę. Žinojimas, kad Jis manęs nepamirš ir negali to padaryti, man teikia ramybės. Jis pajuto, ką reiškia būti tokiam palūžusiam kaip aš, ir dėl to gali man pagelbėti. Toliau brisdamas per šią ligą randu paguodos ir ramybės žinodamas, kad, nors rūkas gal visiškai ir neišsisklaidys, Jis visada bus greta, ties pagalbos ranką migloje, kad mane pakylėtų ir parvestų į Savo namus.
Džeikas Robinsas, muzikos kūrėjas, medicinos studentas, šiuo metu gyvena Lehio Mieste, Jutoje.