Kopimas į statų kalną susikibus rankomis

Nuo pat bažnyčios atkūrimo Lietuvoje 1993 metais Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios nariai džiaugiasi kiekviena galimybe susirinkti kartu ir rengia įvairias veiklas. „Anksčiau mes rinkdavomės vien tam, kad pabūtume kartu su bendraminčiais, – sako Mindaugas Kucinas iš Vilniaus, paklaustas apie pirmus renginius, kuriuose dalyvavo. – Beveik tiesiogine prasme švęsdavome kiekvieną tokią galimybę: rengdavome sporto šventes, koncertus, talentų pasirodymus.“ Daugeliui, ko gero, įsimintiniausios buvo kultūrinės šventės Rumšiškėse, Lietuvos etnografinio muziejaus teritorijoje. Ten, išnuomotame senoviniame klojime su scena ir suolais, būdavo rodomi trumpi vaidinimai, atliekami muzikos kūriniai. Pastarųjų dienų šventieji iš skirtingų miestų parengdavo savo programas ir jas parodydavo susirinkusiems. Paskui visi užkandžiaudavo, šokdavo, žaisdavo linksmus žaidimus ir, be abejo, bendraudavo. Tai būdavo maloni draugystės šventė įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenusiems bažnyčios nariams.

Pora istorinių nuotraukų:

Bažnyčiai užaugus ir miestuose atsiradus patogiems susirinkimų namams, daugiau renginių pradėta rengti atskirai ir visos šalies masto renginių poreikis, rodos, išnyko. Vis dėlto daugelis su nostalgija prisimindavo repeticijas, pasiruošimą, keliones ir džiaugsmą susitikus senus draugus iš kitų miestų bei susipažinus su naujais, bendravimą neformalioje aplinkoje. Pasaulį užplūdus COVID-19 pandemijai, net ir sekmadieninės Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios pamaldos vyko internetu, sumažėjo galimybių artimai ir šiltai bendrauti. Visi pasigedo buvimo kartu, taip pat atsirado ir daugiau noro įprasminti tą bendrystę tarnavimo darbais. Kilo troškimas palaikyti per pandemiją 2020 m. išsakytą bažnyčios apaštalo vyresniojo Dyterio F. Uchtdorfo kvietimą: „Kviečiame jus ateiti ir padėti! Ateikite ir tarnaukite su mumis, rūpindamiesi Dievo vaikais, sekdami Gelbėtojo pėdomis ir darydami šį pasaulį geresnį. Ateikite ir būkite mūsų dalimi! Jūs mus sustiprinsite. O patys tapsite geresni, malonesni ir kartu laimingesni. Jūsų tikėjimas sustiprės ir taps atsparesnis – pajėgesnis geriau atlaikyti gyvenimo neramumus ir netikėtus išbandymus.“

Kalbantis vietiniams bažnyčios vadovams ir nariams, išryškėjo noras parodyti mūsų mylimai šaliai, kurioje gyvename, kad pastarųjų dienų šventieji yra pasiryžę gražinti ir tvarkyti aplinką, tarnauti nepasiturintiems ir juos šelpti, lankyti ir guosti ligonius bei kitaip savo darbais prisidėti prie bendros gerovės. Mes esame ne uždara savanaudžių grupė, bet mylintys ir tikintys krikščionys, pasiryžę eiti koja kojon su kitomis religijomis ir visuomeninėmis grupėmis siekiant bendro tikslo – taikos ir gerovės Lietuvos žmonėms.

Po pandemijos bažnyčios nariai ėmė aktyviau tarnauti kitiems. Džiaugiamės nuostabia galimybe padėti „Maisto bankui“ ir šiai organizacijai suteikėme teisę naudotis Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios susirinkimų namais maistui dalyti. Bažnyčios narių grupelės vyksta padėti rūšiuoti maisto sandėliuose ir tarnauja įgyvendinant kitus projektus. Bažnyčia svariai prisidėjo prie „Maisto banko“ veiklos ir finansiškai.

Pora nuotraukų:

Minėdami bažnyčios Lietuvoje 30-metį, nariai Ateities g. parkelyje pasodino 30 įvairiausių spalvų alyvų krūmų. Jos prigijo ir nuo šiol pavasarį praeivius džiugina savo žiedais.

2024 metais sustiprėjo noras sugrąžinti vis dar nepamirštas šventes, vykusias Rumšiškėse, bet surengiant jas taip, kad rezultatas džiugintų ne tik pačius narius, bet ir aplinkinius. Po ilgai trukusių paieškų buvo nutarta padėti Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojams tvarkyti aplinką šalia Ladakalnio nuostabioje ir gausiai žmonių lankomoje vietoje Ignalinos rajone, prie Ukojo ir Linkmeno ežero.

2024 m. rugpjūčio 17 d. čia atriedėjo pilnas autobusas iš Vilniaus ir dar kelios transporto priemonės su talkininkais iš kitų miestų. Daugiau nei 70 bažnyčios narių komanda, nekreipdama dėmesio į 29 laipsnių karštį, pasidalijo į dvi grupes. Gavę nurodymus iš Lino Stanaičio, Aukštaitijos nacionalinio parko Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėjo, visi ėmėsi darbo. Viena grupė kruopščiai rinko įvairių augalų sėklas pievose. Sėklos vėliau bus naudojamos siekiant atkurti parko pievose augančių augalų įvairovę. Antra, didesnė grupė, patraukė prie Ginučių piliakalnio tvarkyti jo šlaito. Jų užduotis buvo išvalyti piliakalnio šlaitus nuo gausiai sužėlusio jaunuolyno, kad piliakalnio reljefas iš tolo būtų matomas lankytojams. Užduotis nebuvo lengva, nes Ginučių piliakalnio šlaitas gana status – vien užkopti į jį nepraradus kvėpavimo dažnam yra nelengva užduotis. Todėl, įveikę pirmąją pakopą, dauguma sustoja atsikvėpti ir pasigrožėti atsivėrusiu nuostabiu vaizdu: iš vienos pusės matomas ramus ežeras, iš kitos pusės didinga kalva, kurią lankė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai, taip pat ir šalies prezidentai.

Kitą dieną bažnyčios ryšių su visuomene misionierius, vyresnysis Jolley, su savo sutuoktine į talką atvykęs net iš Jungtinės Karalystės, kalbėdamas bažnyčios susirinkime Vilniuje, sakė: „Buvo nuostabu kartu su jumis dalyvauti talkoje, šiandien mano raumenys tikrai jaučia, kad vakar dirbau.“ Iš tiesų, piliakalnio šlaito tvarkymas visiems į talką susirinkusiems įvairaus amžiaus dalyviams buvo fiziškai nelengvas darbas, kurį dar apsunkino karštis ir nuolatinis kopimas į statų šlaitą bei leidimasis nuo jo, kartais prarandant pusiausvyrą, kai prireikia ištiesti ranką ir stengtis sugriebti šaką, kad išsilaikytum. Kartais tai būdavo ne šaka, o tvirta kito bažnyčios nario ranka.

Per įtempto darbo pusdienį pavyko sutvarkyti pusę piliakalnio ir jo papėdėje į krūvas surinkti nukirstas šakas. Darbą pradėję su malda, visi jį baigė saugiai – niekas nesusižalojo.

Kelios nuotraukos:

Apie šią talką, Lilija Poškaitė iš Klaipėdos sakė: „Nuostabus renginys! Buvo smagu susitikti su senokai matytais bažnyčios nariais iš kitų Lietuvos miestų, visiems kartu bendrauti ir dirbti. Gera buvo užmegzti naujas pažintis ir pamatyti visus dabar Lietuvoje tarnaujančius misionierius kartu. Bendras darbas, skanios vaišės, smagūs žaidimai ir visaapimanti širdį gaivinanti draugiška atmosfera teikė daug džiaugsmo ir tapo labai maloniu prisiminimu. Jaučiausi pakylėta ir esu labai dėkinga organizatoriams, dalyviams ir, be abejo, Dievui, surinkusiam mus visus kartu.“

Prisimindamas šį renginį, Adomas Venclova iš Kauno skyriaus, sakė: Man labai patiko leisti laiką su bažnyčios nariais bei misionieriais ir padėti tvarkyti Aukštaitijos nacionalinio parko aplinką. Darbo buvo tikrai nemažai, bet per tą laiką turėjome šansą susipažinti su kitais nariais, kurių taip gerai nepažinojome. Taip pat veiklos bei žaidimai po darbo mus visus dar labiau suartino. Nors diena buvo labai ilga, tačiau nesigailiu nei vienos minutės praleistos kartu!

Viena iš organizatorių, Živilė Jurkuvėnė iš Klaipėdos, taip pat dalijasi įspūdžiais: „Labai noriu padėkoti ir pasidžiaugti apygardos renginiu Ladakalnyje. Mes šaunuoliai, kurie atvykome ir dalyvavome, nepabūgę iššūkių. Man buvo be galo smagu ir gera susitikti senus ir naujus narius, pajusti kartu vienybę, būnant Dievo šviesoj ir dvasioje. O kiek daug misionierių mūsų Lietuvoje ir kokie jie visi nuostabūs! Trūko laiko ir net šiek tiek vietos visiems sutilpti žaidžiant žaidimus. Buvo labai gera klausytis, kaip, grojant gitarai, misionieriai dainuoja lietuviškai. Labai labai lauksiu kitų susitikimų, kokie jūs visi brangūs ir mylimi!

Ilsėtis ir linksmintis buvo daug smagiau žinant, kad į šį neapsakomo grožio Lietuvos kampelį atvykome ne vien pramogauti. Daugeliui žmonių gyvenimas yra tarsi kopimas į statų kalną, kuriame kelią kartais pastoja įvairios kliūtys. Gera sulaukti pagalbos šiame kelyje ir pajausti ištiestą ranką, į kurią galima įsikibti. Gera būti ta ranka, kuri padeda kitam, tiek pasaulietine, tiek ir dvasine prasme.