Ikimirtingajame pasaulyje mūsų Dangiškasis Tėvas per Jėzaus Kristaus apmokėjimą numatė planą, pagal kurį galėsime sugrįžti Jo akivaizdon. Kelias, vedantis mus namo, dažnai vadinamas sandoros keliu, nes jame aiškiai nurodomos mūsų sugrįžimo sąlygos. Sandora yra šventas susitarimas tarp Dievo ir asmens ar žmonių grupės. Dievas nustato konkrečias sąlygas ir pažada mus laiminti, kai tų sąlygų laikysimės (1). Prezidentas Nelsonas mokė: „Jūsų įsipareigojimas sekti Gelbėtoju, sudarant su Juo sandoras ir tada jų laikantis, atvers duris visiems dvasiniams palaiminimams ir privilegijoms visiems vyrams, moterims ir vaikams“ (2).
Viešpats apreiškė pranašui Džozefui Smitui: „Yra įstatymas, neatšaukiamai paskelbtas danguje prieš šio pasaulio įkūrimą, kuriuo pagrįsti visi palaiminimai; ir kada gauname kokį nors palaiminimą iš Dievo, – tai dėl paklusnumo tam įstatymui, kuriuo jis pagrįstas“ (3). Vyresnysis D. Todas Kristofersonas mums primena: „Sandoros, kurias Dievas siūlo savo vaikams, mus ne tik veda. Jos susieja mus su Juo, o būdami susieti su Juo mes galime įveikti viską“ (4). Viešpats mus patikino, kad Jis yra įpareigotas, kai mes darome, ką Jis sako; bet kai nedarome, ką Jis sako, netenkame pažado (5).
Visais laikais Dievas sudarydavo sandoras su savo žmonėmis. Žinome, kad Viešpats sudarė sandorą su Adomu ir Ieva, pranašais, gyvenusiais po jų, ir daugeliu kitų. Mūsų laikais dažnai kalbame apie sandorą, kurią Dievas sudarė su Abraomu, – apie Abraomo sandorą. Dievas pažadėjo laiminti Abraomą ir jo palikuonius „evangelijos palaiminimais, kurie yra išgelbėjimo, būtent amžinojo gyvenimo, palaiminimai“ (6).
Būdami Abraomo sandoros paveldėtojai, turime pareigą nešti evangeliją visiems žemės žmonėms, kviesti kitus ateiti pas Kristų ir susisieti su Juo. Kitų kvietimas pas Kristų – tai kvietimas eiti sandoros keliu, per krikšto sandorą atverti duris į kiekvieną palaiminimą ir galiausiai gauti „amžinąjį gyvenimą, kuris yra didžiausia iš visų Dievo dovanų“ (7).
Palaiminimai, kuriuos Dievas pažadėjo Abraomui ir jo palikuoniams dėl didžiojo pastarųjų dienų surinkimo, pildosi mūsų dienomis. Prezidentas Nelsonas pareiškė: „Šis surinkimas yra pats svarbiausias dalykas, šiandien vykstantis žemėje. Niekas kitas neprilygsta jam nei didingumu, nei svarba, nei šlove. […] Kai darysite ką nors, kas padės kam nors bet kurioje uždangos pusėje sudaryti sandoras su Dievu ir priimti būtinas krikšto ir šventyklos apeigas, padėsite surinkti Izraelį. Tai taip paprasta“ (8).
Kiekvieną savaitę mums suteikiama galimybė apmąstyti su Dievu sudarytas sandoras. Vertai priimdami sakramentą iš naujo įsipareigojame ir stengiamės visada atminti Jėzų Kristų ir priimti Jo vardą. Kai laikysimės Jo įsakymų, Jo Dvasia visada bus su mumis (9). Būtent per sandoros ryšį su Dievu mes Jį pažįstame ir ruošiamės grįžti namo, kad gautume didžiausią iš visų Dievo dovanų. O amžinasis gyvenimas: „kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų“ (10).
-
Žr. Raštų rodyklės straipsnį „Sandora“, „Evangelijos biblioteka“.
-
Raselas M. Nelsonas, „Mums drauge žengiant į priekį“, Liahona, 2018 m. balandis.
-
Doktrinos ir Sandorų 130:20–21.
-
D. Todas Kristofersonas, „Kodėl sandoros kelias“, 2021 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.
-
Žr. Doktrinos ir Sandorų 82:10.
-
Abraomo 2:9–11.
-
Žr. Doktrinos ir Sandorų 14:7.
-
Raselas M. Nelsonas, „Izraelio viltis“, pasaulinė jaunimo dvasinė valandėlė, 2018 m. birželio 3 d.
-
Žr. Doktrinos ir Sandorų 20:77, 79.
-
Jono 17:3.