1. Pradžia
Vasara trunka tik akimirką, kai tavęs laukia dveji nežinomybės metai mieste, kuriame yra apie 500 tūkst. gyventojų ir beveik pusė jų mylimi lietuviai. Mieste, kuriame futbolas yra nacionalinė religija, o apie orą kalbama dažniau, nei jo įkvepiama! Man buvo suteikta galimybė vykti į Mančesterį, futbolo komandos „Manchester United“ sostinę! Kai gavau savo pašaukimą, pamaniau, jog vyksiu į nežinią ir visiškai kitokį pasaulį, ir aš neklydau.
Prieš išvykstant į nuolatinę misiją Jungtinėje Karalystėje, manęs laukė mažoji misija (minimisija) Lietuvoje. Keturios savaitės Kaune buvo tikrai smagios, nors atrodė, kad tas mėnuo truko amžinybę. Tuo metu man buvo sunku įsivaizduoti, jog mano misija truks apie 100 savaičių; nesupratau, kuo skiriasi darbas dviese nuo darbo trise. Atlikdamas mažąją misiją, Kaune sutikau įvairių žmonių, mokėmė keletą jų – tai tikrai neatrodė sunku. Maniau, kad taip bus visą laiką. Klydau! Kai išvykau į nuolatinę misiją, labai greitai teko iš naujo įvertinti savo išmintį ir žinias, ir šis procesas vis dar vyksta, nes neįmanoma žinoti per daug ir negalima sau leisti manyti, jog viską žinai. Vyresnysis Makonkis yra pasakęs: „Žvelgiant iš amžinybės perspektyvos, kiekvienam reikia tikėjimo ir teisumo daktaro laipsnio.“ Naiviai maniau, jog išmanau Raštus ar Bažnyčios istoriją. Nors galėjau prisiminti Nefio nuotykius dykumoje, negalėjau paaiškinti, kaip tikėjimas į Dievą ir Jo Sūnaus Apmokėjimas įveikia priklausomybę ar kokį nors asmeninį trūkumą. Negalėjau net įsivaizduoti to bejėgiškumo ir skausmo, kurį jaučiau supratęs, jog negaliu nei padėti, nei paguosti sužeistos sielos. Tačiau iki tos akimirkos, kai visa tai išgyvenau, laukė permainų kupinas kelias.
Pasibaigus mažajai misijai, trumpam grįžau namo. Vieną antradienio rytą, tėčiui išeinant iš namų įgarsinti visuotinės konferencijos, paskutinį kartą su juo atsisveikinau tiesiogiai. Po poros valandų mažas minivenas atvyko išvežti manęs į Rygą. Sukrovęs savo lagaminus, patogiai įsitaisiau automobilio galinėje sėdynėje ir greitai Vilnius dingo man už nugaros. Palikdamas tėvynę galvojau, jog savo mažąjį brolį tikriausiai pamatysiu tik porą kartų, gal su keliomis išimtimis, ir praleisiu dvejus svarbius jo gyvenimo metus!
Nuvykęs į Rygą, vakarą praleidau su Baltijos misijos prezidentu ir jo patarėjais. Mane paskyrė misionieriumi ir mano gyvenimas pasikeitė akimirksniu: jau beveik 2 metai šalia manęs visą laiką yra mano porininkas. Po vakarienės, kuria pasirūpino vyresnysis ir sesuo Svisai, baigiantys savo tarnystę Lietuvoje, laukė paskutinė naktis Baltijos šalyje. Lyg ir įprasta, bet kupina nerimo ir nemigos.
5 val. ryto nuvykome į Rygos oro uostą, sklandžiai perėjau vartus ir po poros valandų su baime ir trapiu džiugesiu palikau Baltiją! Pirmasis skrydis į Vieną truko tik pusantros valandos. Atvykęs turėjau dvi valandas iki kito skrydžio į Mančesterį. Man nusišypsojo laimė, manau, Dievas man nusišypsojo, nes po kelių dešimčių minučių pamačiau žmogų, kuris buvo ne tik apsirengęs kostiumu ir ryšėjo kaklaraištį, bet ir prie švarko buvo prisisegęs kortelę su gerai pažįstamu baltų raidžių užrašu juodame fone. Vyresnysis Alkja, albanas, neseniai baigė savo mažąją misiją Dubajuje ir vyko į Mančesterį! (Kaip vėliau paaiškėjo, mes buvome ne tik toje pačioje grupėje, bet ir pogrupyje.) Tą trečiadienio rytą vienatvės jausmas dingo. Prie vartų sutikome seserį Till, austrę, taip pat vykusią į MRC (Misionierių ruošimo centrą). Taigi mes jau buvome trise.
Maždaug po valandos Londono vaizdas man užgniaužė kvapą ir... mano lietuvišką pasitikėjimą savimi. Tuo metu supratau, kad tik Dievas galės palaikyti mane. Nusileidę Mančesteryje, sutikome daugiau misionierių, kurie vyko į Prestoną. Sulaukėme užsakyto autobuso ir 8 juostų greitkeliu nuvykome sunkiai nusakoma kryptimi: nesuprasi, ar šiaurė, ar pietūs (vėliau tokie greitkeliai tapo man savi).
Po maždaug valandos mums prieš akis iškilo šventykla. Ateinančios trylika dienų MRC tapo kitu mano gyvenimo etapu.
