2. Misionierių ruošimo centre
Atvykome į MRC vėlyvą popietę. Mums paskyrė kambarius, aprodė mūsų gyvenamąjį kompleksą. Po poros valandų turėjo atvykti mano porininkas, bent aš taip maniau. Taigi turėjome porą laisvų valandų, todėl su vyr. Alkja persirengėmė ir nužingsniavome į nedidelę sporto salę.
Po kurio laiko mane pasiekė linksma žinia: vėl būsiu su misionierių pora – „trio“ gyvenimas mane vis dar persekiojo. Mano porininkais buvo paskirti vyresnieji Rojasas ir Priestas, britai. Vyr. Rojasas laukė vizos, kad galėtų vykti į Naująją Zelandiją, o vyr. Priestas nusprendė pratęsti savo mažąją misiją Lidse, tad ateinančios dvi savaitės jam buvo tarsi atostogos. Abu nuostabūs jaunuoliai, pilni energijos ir noro dalytis džiaugsmu ir ramybe su aplinkiniais.
Kadangi mūsų dienos buvo suplanuotos, neteko sukti galvos, ką veiksime. Dienotvarkė susidėjo iš savarankiškų studijų, pamokų su mokytojais, pietų, vakarienių, turėjome trumpą pertrauką pasportuoti, aišku, prieš tai reikėdavo susitvarkyti kambarius ir patalpas. Daug laiko praleidome savo „district'e“: mes buvome devyniese, keturios seserys ir penki vyresnieji. MRC veiklas galima palyginti su jaunimo konferencijomis, tik gal mes turėjome daugiau praktinių užsiėmimų.
Noriu pagirti valgyklos maistą. Jis tikrai buvo nuostabus! Stebino jo įvairovė, ypač saldumynai ir nesibaigiantis (didelėms grupėms atvirkščiai) fontanas šokoladinio pieno, vakariniai užkandžiai buvo dienos „highlight'ai“. Pavojinga vieta tiems, kuriems rūpėjo svoris.
Dienos bėgo greitai: mokėme mokytojus praktinių užsiėmimų kambariuose, žaidėme futbolą, vakarais giedojome... Ir štai jau mūsų laukė išskirtinis pirmadienis: pirma išvyka į Mančesterį, prisistatymas žmonėms ir bandymas juos kalbinti „Piccadilly Gardens“ aikštėje. Prieš išvykdami susirinkome fojė, gavome pietus ir autobusas nuvežė mus į mano misijos centrą. Ta valanda autobuse nebuvo linksmiausia mano gyvenimo akimirka. Mano baimės tikrai nebuvo perdėtos. Ši aikštė buvo viena iš judriausių mieste (po poros mėnesių sužinojau, jog ir tikri misionieriai retokai joje dirba). Manęs ir mano porininkų laukė pora sudėtingų valandų. Vyresniajam Priestui nekilo didelių sunkumų, bet šalia jo buvome mes du, neturintys nei praktikos, nei noro stabdyti šio milžiniško žmonių srauto. Po poros minučių pastebėjome du milžinus, vilkinčius baltus marškinius (vyr. Makkonkį ir vyr. Karlsoną). Abu buvo aukštesni nei 2 metrų, todėl juos buvo lengva pastebėti bet kur. Deja, jie daug laiko mums neskyrė: mėgavosi P. diena, tad nužingsniavo link parduotuvių.
Pirmoji valanda nebuvo smagi, gan tragiška, mano akimis, bet Dvasia greitai pastūmėjo mus veikti ir po poros malonių pokalbių laikas baigėsi. Su paskutiniu vaikinu apsikeitėme gan radikaliais požiūriais, tikėjimais, nuomonėmis ir nužygiavome į autobusą – jautėmės esą pokalbio meno profesionalai. (Teko greitai tuo nusivilti.) Vyšnia ant torto buvo Old Trafford’as, MU stadionas, kuris stovėjo netoli greitkelio, vedančio mus atgal į Čorlį.
Laikas, dvi savaitės, kupinos stiprios dvasios ir darbo, prabėgo nepastebimai. Viename iš paskutinių susirinkimų sekmadienį, dieną prieš išvykstant, MRC prezidentas pasidalijo jausmingu liudijimu ir tikėjimu sugrąžintąja Kristaus evangelija, išgirdau kitų liudijimus, ir pats turėjau progą pasidalyti savo mintimis.
Misionieriai, vykstantys tarnauti į Lidsą, Londoną ir Mančesterį, iš MRC turėjo išvykti gan ankstų pirmadienio rytą. Aš išvykau kartu su jais.