3. Pirmi mėnesiai misijoje
Ryte, apie septintą valandą, atvyko misionierių pora – misijos prezidento asistentai. Su jais nuvykome į misijos namus Oltriname. Maždaug po valandos nužingsniavau į gan erdvius namus, kuriuose mane pasitiko pora vyresnio amžiaus žmonių. Vienas jų buvo mano prezidentas. Jis buvo vidutinio ūgio, bet tvirto būdo vyras, kurio pavyzdys ir tikėjimas ilgai lydėjo (ir dar ilgai lydės) mane.
Greitai mane supažindino su dviem mano porininkais, vienas jų buvo mano „treneris“. Su naujaisiais savo porininkais nuvykau į geležinkelio stotį. Pavažiavę porą stotelių, po to persėdę į kitą traukinį, atvykome į mano pirmąjį misijos miestą Kru (Crewe).
Su lagaminais teko žingsniuoti apie pusvalandį, kol pasiekėme mažiausią, kokiame man kada nors teko gyventi, butą trims misionieriams. Aš vis dar negaliu patikėti tuo, jog jame praleidau 4 savaites ir mes ne tik tilpome, bet ir sportuodavome, gamindavome maistą ir net pavykdavo atsipalaiduoti.
Įdomu pastebėti, jog aš atvykau viduryje „transferio“ (misionierių tarnavimo vietos pakeitimo) ir apie mano egzistavimą misijos prezidentas sužinojo likus maždaug 24 valandoms iki mano atvykimo. Taigi, buvau išskirtinis atvejis, todėl savo „pirmą dieną misijos lauke“ patyriau tik po keturių savaičių, su kita grupe. Tai buvo išvyka į Liverpulį, vakarienė misijos name ir nakvynė misijos prezidento asistentų bute.
Pirmą trečiadienį misijoje manęs laukė zonos konferencija, kurioje nesijaučiau patogiai – buvau gan uždaras. Jaučiausi dar žalias ir nepasitikėjau savimi. Po poros gerų, prasmingų valandų atsipalaidavau ir leidau Dvasiai paliesti mano širdį. Sutikau vieną vyresnįjį iš Suomijos – prieš porą dešimtmečių mūsų mamos tarnavo misijoje Sankt Peterburge.
Per porą dienų supratau, ką reiškia arbatėlės (tea appointments). Nariai misionierius dažnai maitina: visą laiką būna pagrindinis patiekalas ir desertas! Per pirmus porą mėnesių supratau, jog tai vienas geriausių būdų susipažinti ir suartėti su nariais. Jie buvo vakaro gelbėtojai tomis dienomis, kai atrodė, jog viskas slysta iš po kojų. Kru nariai tikrai buvo nuostabūs, ir ne vien dėl to, kad mus maitino, bet dėl nuoširdumo bei pagalbos, kurios iš jų sulaukdavome.
Iš viso Kru praleidau apie penkis su puse mėnesio. Turėjau galimybę dirbti su penkiais misionieriais. Ten tarnauti buvo tikrai nepamirštama galimybė – patyriau daug nuostabių akimirkų ir net stebuklų. Norėčiau paminėti nesibaigiantį lietų; vėlyvus vakarus prie uždaromų durų ir kritimą nuo dviračio.
Vieną pirmųjų savo draugų (tarp besidominčiųjų), Gven, sutikau pirmą savo tarnavimo savaitę. Ji buvo vyresnio amžiaus nuostabi moteris. Tyra, mylinti jos širdis džiugino visus jos draugus ir pažįstamus. Nepasakosiu jos istorijos, bet paminėsiu, jog jos kelyje į Evangeliją tikrai nestigo įvairių kliūčių, tačiau jos pavyzdys buvo tarsi ryški šviesa – ji tiesiog spinduliavo Dvasia. Dievo ranka jos kelyje buvo akivaizdi, nenutrūkstami stebuklai sustiprino mano liudijimą ir įsitikinimą, kad Dievas yra ir gerai pažįsta mane.