4. Rekinas
Po maždaug keturių mėnesių, praleistų misijos šiaurėje, mane pašaukė į misijos pietus, į Telfordą. Kelionė buvo ilga ir varginanti. Kad galėčiau pasiekti šį miestą, teko palikti automobilį ir sėstis į traukinį. Atvykus manęs laukė kelionės autobusais ir vaikščiojimas pėsčiomis.
Telforde yra 2 skyriai, aš vykau į Rekiną, kuris buvo pietinėje miesto dalyje. Mūsų butas buvo apie 5 minutės nuo bažnyčios pastato, gan patogi vieta. Autobusai atvykdavo retai, bet jais važiuodavome gan trumpai. Liūdna žinia buvo ta, kad mes neturėjome patogios vietos dirbti: miestas naujas, taigi centro neturėjo, buvo tik prekybos centras, privati erdvė. Teko prašyti leidimo, kad galėtume bent porą valandų dirbti judriausioje miesto dalyje.
Stebuklai ir toliau mus lydėjo. Vieną darbo dieną, mes susitikome su keliais kitais misionieriais ir nuvykome į mūsų centrą. Atrodė, jog nepasieksime savo tikslų tą dieną, ir po poros valandų išsiskirstėme atgal į savo rajonus. Vakare, kai sėdėjome prie vakarienės stalo narių namuose, suskambo telefonas. Skambino iš mums nežinomo numerio. Nors tuo metu negalėjome atsiliepti, vėliau, grįžę namo, išklausėme paliktą žinutę: skambino jauna mergina ir išreiškė norą susitikti ir geriau susipažinti su Bažnyčia. Maža kortelė, kurią viena sesuo davė praeivei, suveikė! Šios istorijos pabaiga tokia: po poros mėnesių ir kelių dramų turėjau nuostabią progą nuvykti į jos krikštą!
Šios šešios savaitės mane išmokė keleto dalykų. Pirma, išmokau vertinti kitus misionierius ir jų draugystę. Buvo smagu, bet tuo pačiu metu mes vienas kitą skatinome tobulėti ir lavinti įgūdžius, mokytis bendradarbiauti. Neįmanoma pasiekti tikslų, jei mūsų širdys atsuktos atgal į praeitį ar į trūkumus, kurių mes visi turime. Tik dirbdami kartu, turėdami vieną tikslą, galime pasiekti tuos rezultatus, kurių taip trokštame, – atsivertusiuosius į Kristaus Evangeliją.
Paminėsiu, jog siurprizai ir netikėtumai įgavo naują prasmę Telforde. Tai buvo ir netikėti skambučiai, ir nedideli, bet svarbūs nutikimai, pakeitę žmonių gyvenimus. Teko išgyventi keletą įdomių įvykių, kurie privertė rimtai susimąstyti ir apsvarstyti mūsų padėtį, tačiau tai tikrai nesustabdė ir mes toliau atliekame darbą, kuriam buvome pašaukti.
Kongltonas
Pratarnavęs šešias savaites Telforde, sulaukiau misijos prezidento skambučio – manęs laukė nauja vieta: grįžtu į Kru apylinkę, Kongltoną. Iš pradžių buvau gana sunerimęs, nes žinojau, jog tai gana nedidelis miestelis, jame vos 25 tūkstančiai gyventojų. Taip pat žinojau, jog prieš tai ten tarnavę misionieriai kamavosi, nes be automobilio yra pakankamai sudėtinga, o mano vairavimo teisės baigė galioti likus porai dienų iki šio skambučio. Taigi greitai išsiunčiau prašymą pakeisti teises ir nuvykau į Kongltoną.
Mūsų teritorija buvo gana plati: penki nedideli miesteliai. Deja, be automobilio pasiekti buvo įmanoma tik tris iš jų, ir tai reikalavo labai daug laiko. Todėl pirmas penkias savaites tekdavo nueiti apie 10 mylių kasdien. Buvo smagu ir sveika, bet praradome daug laiko. Maždaug po penkių savaičių atvyko mūsų automobilis, kuris mus išgelbėjo. Turint jį pavyko sutikti daugiau žmonių, aplankyti daugiau vietovių.
Nariai buvo tikrai nuostabūs, malonūs ir draugiški! Nors ir gyveno labai toli nuo mūsų, turėjome puikių progų susipažinti ir pakalbėti apie mūsų šalis (tuo metu mano porininkas buvo vokietis). Pirmo mano tarnystės Kongltone mėnesio pabaigoje vyko skyriaus renginys, šventėme pastato 10-metį.