Krašto prezidentūros žinia

Tikėjimas – tai pirmasis Evangelijos principas

Apaštalas Paulius

„Mes tikime, kad pirmieji evangelijos principai ir apeigos yra: pirma, tikėjimas į Viešpatį Jėzų Kristų; antra, atgaila; trečia, krikštas panardinant nuodėmėms atleisti; ketvirta, rankų uždėjimas Šventosios Dvasios dovanai suteikti.“ Jau Pradinukų pamokose mintinai mokėmės šio Tikėjimo teiginio. Apeigose besiruošiančiam dalyvauti žmogui principai yra būtini. Net ir praėjus nemažai laiko po dalyvavimo tose apeigose, jie išlieka mūsų dvasinio tobulėjimo dalimi. Jie yra pagrindas, ant kurio tiesiamas mūsų sugrįžimo Dievo akivaizdon kelias. Apeigos yra būtinos, tačiau, nesuprantant ir netaikant tikėjimo ir atgailos principų, jos netenka savo galios. Apeigos atveria duris į ne iš karto realizuojamas galimybes (pvz., į Šventosios Dvasios dovaną, kuri „duoda“ teisę į nuolatinę Šventosios Dvasios bendrystę, tačiau ją turime ilgainiui užsitarnauti), bet taikydami principus galime realizuoti tas pažadėtas palaimas.

Kas yra tikėjimas? „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Hebrajams 11:1). Kadaise visi gyvenome Dangiškojo Tėvo akivaizdoje, tačiau sutikome su Gelbėtojo planu, pagal kurį nusprendėme ateiti į žemę ir būti išbandyti. Savo jaukius dangiškus namus palikome norėdami pažiūrėti, ar klausysimės vidinio troškimo pažinti Dievą. Dėl mumyse tūnančio prigimtinio žmogaus esame gundomi taip, kad mūsų fiziniai troškimai gali būti stipresni už mūsų dvasinius troškimus, tačiau visi esame palaiminti mūsų gyvenimą palytėjančia Kristaus šviesa, kuri įžiebia mumyse troškimą pažinti savo dieviškąją prigimtį. Tikėjimas – tai Dievo dovana, suteikianti mums malonų „patikinimą“ apie tai, ko mokslas negali įrodyti. Būtent tikėjimo galia galime tapti tuo, kuo niekada netaptumėme be tikėjimo. Tikėjimas leidžia mums žengti tamsoje, pasitelkiant tik nedidelę tikėjimo švieselę. Galbūt nežinome, kas laukia kiekviename žingsnyje, tačiau esame užtikrinti, kad sektinas kelias bus mums reikiamai nužymėtas.

Paulius tęsia, sakydamas, kad „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11:6). Tęsdamas šią mintį Pranašas Džozefas Smitas priduria, kad Dievybė – tai objektas, ant kurio laikosi „tikėjimas, būtinas gyvenimui ir išgelbėjimui“. Tokio tikėjimo centras yra Kristus, o taip pat ir supratimas apie Apmokėjimą. Pranašas sako: „Kad bet kuri racionali ir protaujanti asmenybė galėtų panaudoti gyvenimui ir išgelbėjimui būtiną tikėjimą Dievu, reikalingi trys dalykai“. Pasak jo, tai (1) „supratimas, kad Jis tikrai egzistuoja“; (2) „teisingas Jo charakterio, tobulumo ir savybių supratimas“ ir (3) „tikras supratimas, kad jos gyvenimo kelias priklauso nuo Jo valios“ (Lectures on Faith, p. 33). Pranašas Džozefas nesako, kad tikėjimas negali egzistuoti be šių trijų doktrinų; jis tesako, kad „gyvenimui ir išgelbėjimui būtinas tikėjimas“ negalimas be tikrojo tikėjimo. Ūkininkas sėklą sėja, nes tiki, kad iš jos išaugs augalas. Vakare einame miegoti tikėdami, kad pabudę ryte pradėsime naują dieną. Tačiau į išgelbėjimą veda tikėjimas Jėzumi Kristumi.

Panagrinėkime dar vieną Raštų eilutę apie tikėjimo principą. Moronis teigia: „Norėčiau parodyti pasauliui, kad tikėjimas yra tai, ko viliamės, o ne matome; todėl nesiginčykite dėl to, kad nematote, kadangi liudijimo negausite tol, kol jūsų tikėjimas nebus išbandytas“ (Etero 12:6). Sunkiu metu tikėjimas mums ne tik leidžia viltingai žengti pirmyn, tačiau ir suteikia malonaus patikinimo, kad mūsų kelias yra teisingas, o grynintojo ugnis tepadės išgryninti mūsų sielas. Išbandymus palyginti nesunku įžvelgti kurio nors kito žmogaus gyvenime, nes matome nuo pradžios iki galo; tačiau yra visai kas kita, kai tie išbandymai reiškiasi mūsų pačių gyvenime. Lengva klausti: „Kodėl man, Viešpatie?“ Vyresnysis Nylas A. Maksvelas taip pasakė:

„Tad kaipgi jūs ir aš galime tikėtis gyvenimo lengvumo, lyg sakydami: „Viešpatie, duok man patirties, tačiau ne širdgėlos, ne sielvarto, ne skausmo, ne priešpriešos, ne išdavystės ir tikrai ne apleidimo. Viešpatie, saugok mane nuo viso to, kas Tave padarė tuo, kuo Esi! Tad leiski man ateiti ir būnant kartu su Tavimi dalintis Tavojo džiaugsmo pilnatve!“ (Neal A. Maxwell, Ensign, May, 1991)

Vienu metu vienas ūkininkas gali melsti lietaus, o kitas – poros sausų dienų, kad galėtų šienauti. Mūsų gyvenimai yra kupini lietingų ir sausų dienų. Tačiau kartais manome, kad būtent mes turime nuspręsti, kada ant mūsų ganyklų turi iškristi lietus. Tikėjimas moko mus sakyti „Viešpatie, ko norėtumei, kad pasimokyčiau iš šios patirties“, o ne „kodėl man?“ sindromo.

Tad stenkimės savo gyvenime puoselėti tikėjimo ugnį ir sulaukime palaimų, kurias Viešpats suteiks tuomet, kai veiksime sulig savo turimu tikėjimu.