Vienos širdies ir vienos minties

Kristus ir mokiniai BibleVideos.org

Nuoširdžiausi sveikinimai Rytų Europos krašto šventiesiems! Keliaudami per daugelį šio krašto šalių, lankydami skyrius, apygardas ir kuolus, mudu su Siuzana buvome giliai sujaudinti mūsų mylimų Bažnyčios narių atsidavimo ir tikėjimo. Esame įsitikinę, kad per mūsų dangiškojo Tėvo malonę Viešpaties karalystė rinktinėse Rytų Europos šalyse ir toliau klestės.

Karštai meldžiuosi, kad mes, kaip žmonės, būtume vienos širdies ir minties, kad atmintume, jog amžinosios tiesos ir sandoros, kuriomis džiaugiamės, vienija mus labiau nei mūsų skirtumai skiria. Mūsų Amžinasis Tėvas trokšta, kad gyventume džiaugsme ir taikoje, kad savo skyriuose visada mylėtume vienas kitą ir atleistume vienas kitam. Kristus pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35).

Meilė veda prie artumo ir vienybės. Apreiškime pranašui Džozefui Smitui Viešpats kalbėjo apie vienybės svarbą Bažnyčioje: „Sakau jums: būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano“ (DS 38:27). Mozės knygoje skaitome, kad Sionės bendruomenės esmė yra vienybė: „Ir Viešpats pavadino savo žmones Sione, kadangi jie buvo vienos širdies ir vienos minties ir gyveno teisume […]“ (Mozės 7:18).

Jei siekiame būti ir išlikti vieningi, mums būtina atleisti vienas kitam. Galingame apreiškime Viešpats kalba apie tai labai aiškiai: „Mano mokiniai senovės dienomis ieškojo dingsties vienas prieš kitą ir neatleisdavo vienas kitam savo širdyse; ir dėl šio blogio jie buvo suspausti ir skaudžiai drausminami. Todėl sakau jums, kad jūs turite vienas kitam atleisti; nes tas, kuris neatleidžia savo broliui jo prasižengimų, stovi pasmerktas priešais Viešpatį; nes jame lieka didesnė nuodėmė. Aš, Viešpats, atleisiu tam, kuriam atleisiu, bet iš jūsų reikalaujama atleisti visiems žmonėms“ (DS 64:8-10).

Po šeimos skyrius yra pagrindinis Bažnyčios socialinis vienetas, vieta, kur galime mėgautis bendryste, sklindančia iš Dievo Dvasios. Mūsų skyriuose, kaip ir mūsų namuose, turėtume kalbėti švelniu tonu, reikšti meilę ir maloningumą visame, ką darome, būti greiti atleisti vienas kitam bet kokią neteisybę. Kai aptariame Bažnyčios mokymus Paramos bendrijos, vyresniųjų kvorumo ar Sekmadieninės mokyklos pamokose, turėtume kalbėti nuolankiai ir ramiai, atmindami, kad Viešpaties karalystės doktrinos ir Raštai yra šventi. Neturėtume su jais elgtis taip kaip su pasaulietiniu objektu, apie kurį diskutuojama mokykloje.

Man įstrigo tas faktas, kad, Jėzui lankant nefitus Amerikoje pirmasis Jo patarimas, duotas po to, kai išmokė juos tinkamo krikšto būdo, buvo toks: „Ir tarp jūsų nebus nesutarimų, kaip tai buvo lig šiol; ir tarp jūsų nebus ginčų dėl mano doktrinos punktų, kaip tai buvo lig šiol. Nes iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tas, kuris turi nesutarimo dvasią, yra ne iš manęs“ (3 Nefio 11:28-29).

Nuostabioje eilutėje pasakojama, kad Alma Vyresnysis tų pačių principų mokė žmones, kuriuos krikštijo Mormono vandenyse: „Ir jis įsakė jiems, kad nebūtų jokių nesutarimų vienas su kitu, bet kad jie vieningai žvelgtų ateitin, turėdami vieną tikėjimą ir vieną krikštą, jų širdims esant sujungtoms vienybe ir meile vienas kitam“ (Mozijo 18:21).

Kai kurie tikintieji nariai nustojo eiti į Bažnyčią, nes buvo įžeisti šiurkščių žodžių ar nesantaikos mūsų skyrių susirinkimuose. Turbūt, niekas nenorėjo jų įžeisti, bet atsiprašykime jų, net jei mūsų pastabos nebuvo asmeniškos ar užgaulios. Pakvieskime visus, kurie buvo įskaudinti, sugrįžti, ir kai kas nors grįžta, elkimės su jais taip kaip sūnaus palaidūno tėvas: atlaidžiai, dėmesingai ir su meile.

Ne visada lengva atleisti. Ne visada lengva mylėti kitus nuoširdžiai ir tyrai, kaip tai darė Kristus. Tačiau, jei seksime Jo pavyzdžiu ir melsime Dievą atlaidžios širdies, Jis palaimins mus, kad galėtume atleisti ir tvirtai mylėti vienas kitą amžinai. Taip darydami tapsime Jėzaus Kristaus mokiniais žodžiu ir darbu.