Kaip aš priimu raginimą #JoKlausyk. Prezidentas Henris B. Airingas

Mano tėtis buvo šviesus žmogus, o mama – išmintinga moteris. Jos pritarimas reiškė, lyg būčiau gavęs paties Viešpaties pritarimą, tikrai taip buvo. Visada rimtai priimdavau tai, ką man sakydavo mama. Visuomet jaučiau, kad ji tarsi žinojo, kas yra teisinga. Galėjai jausti, kad ji prižiūri tave, visai panašiai kaip kad Gelbėtojas mus prižiūri.

Taigi, jei ji atrodydavo bent kiek nepatenkinta … pamenu, kai kartą uždirbęs berods dešimt centų, nusprendžiau nueiti į kiną. Niekada neidavau į kiną; tais laikais jie tekainavo dešimt centų. Tariau mamai: „Einu į kiną, gerai?“ Ji atsakė: „Na, jei nori …“ Tada pagalvojau: „O varge, dabar jau nebeisiu“, nes galėjau pasakyti, kad ten buvo tiesiog … ir iki šiol galvoju, kas buvo tame filme, kad ją įkvėpė ištarti: „Ne, neik ten“? Tokia ji ir buvo.

Mano tėtis buvo šviesus žmogus, o mama – išmintinga moteris. Jos pritarimas reiškė, lyg būčiau gavęs paties Viešpaties pritarimą, tikrai taip buvo. Yra tokių žmonių – mano mama, mano žmona. Kažkaip jaučiau, kad jie palaikė ryšį su dangumi, tad, kai ant jų išbandydavau kokią nors idėją ir sulaukdavau reakcijos, tai reikšdavo, kad išgirdau iš Jo.