Nuoširdi asmeninė malda tomis ramiomis akimirkomis atveria langus apreiškimui iš mūsų Dangiškojo Tėvo. Mes Jo klausome. Jis mums kalba.
Savo paties gyvenime supratau, jog artimam žmogui ar draugui pasiūlius man kaip nors keistis, net jeigu tai būtų teisingi pasiūlymai, kartais išlenda prigimtinis žmogus manyje ir sako: „Nematote padėties taip, kaip ją matau aš.“ Arba „Kas tu toks, kad mane teistum?“ Arba galiu net galvoti: „Galbūt geriau visa tai pritaikyk pats sau.“
Tačiau, kai nuolankiai atsiklaupiu prieš Dangiškąjį Tėvą ir su visu nuoširdumu klausiu: „Tėve, ką man reikėtų pakeisti? Dėl kokių poelgių turiu atgailauti? Ko man dar trūksta?“, mane užplūsta ramus jausmas ir tinkamu laiku aš Jį išgirstu.
Ir Jo tiesa, Jo amžinoji tiesa persmelkia mano širdį. Nuoširdi asmeninė malda tomis ramiomis akimirkomis atveria langus apreiškimui iš mūsų Dangiškojo Tėvo.
Mes Jo klausome. Jis mums kalba. Pastangos išgirsti tylius Dvasios raginimus ir pažadas Dangiškajam Tėvui, kad būsiu dėmesingesnis ten, kur galėčiau save patobulinti, regis suteikia man didesnį gebėjimą Jo klausyti.
Tikras pokytis retai įvyksta per vieną dieną; žinau tai. Bet laikui bėgant vis labiau tampame kitokie, nei buvome.
Jeigu Jo klausome ir veikiame pagal iš Jo gaunamus dvasinius nurodymus, Jis ant mūsų išlieja Savo dvasią ir pritarimą. O nieko nėra geriau, kaip jausti Jo pritarimą, jausti Jo dvasią. Šventoji Dvasia patvirtina Dangiškojo Tėvo meilę mums.
Ir mano atveju žinau, Jis patikina mane, kad net šie maži pažangos žingsneliai padeda man artintis prie Jo.
