Akimirkai stojo tyla. Visi mąstėme, ką Viešpats mano ir misionierių širdims pasakė Savo Dvasia – Savo balsu.
Pamenu kartą tai patyriau tarnaudamas misijos prezidentu. Buvau paruošęs kalbą misionieriams zonos konferencijoje. Atrodė, kad tai labai gera kalba, bent aš taip maniau.
Konferencijos dienos rytą atsikėliau aiškiai jausdamas, kad turiu peržvelgti viską, ką esu paruošęs.
Studijuojant apėmė dvejonė, jausmas, kad tai ne tai, ką turėčiau sakyti.
Tą akimirką išgirdau Viešpaties šiltą bet stiprų balsą, sakantį, kad tai, ką paruošiau ne visai tai, ko Jis nori. Jis sakė, kad yra pasiruošęs man padėti vadovauti tam darbui Jo būdu.
Atsiklaupiau pasimelsti, ir Viešpats nukreipė mane į Doktrinos ir Sandorų 33 skyrių, kuriame užrašytas pranašui Džozefui Smitui duotas apreiškimas: Viešpats per pranašą pašaukė du jaunuolius skelbti Evangeliją ir davė jiems konkrečius nurodymus, kaip jie tai turėtų daryti.
Tai buvo būtent tai, ko misionieriams mūsų misijoje reikėjo.
Po kalbos misionieriams ir mokymo, paremto Raštais, jaučiausi tarsi pats Gelbėtojas būtų kalbėjęs misionieriams. Misionieriai įdėmiai klausėsi, buvo pasiruošę ir pasiryžę panaudoti tame susirinkime gautus nurodymus. Akimirkai stojo tyla. Visi mąstėme, ką Viešpats mano ir misionierių širdims pasakė Savo Dvasia – Savo balsu.
