Negirdėjau balso. Nemačiau angelų. Bet savo krūtinėje, savo širdyje, pajaučiau tai, ko niekada nepamiršiu.
Su dangumi nerasi ryšio, jeigu tave supa milžiniškas chaosas. Savo gyvenime turi rasti tylias akimirkas, kai gali apmąstyti dvasios reikalus. Iš patirties žinau, kad būtent tada gauni įkvėpimą. Tomis akimirkomis ateina mintis.
Būdamas misionieriumi Anglijoje, ėjau Trento upės pakrante. Man dar nebuvo 20 metų. Eidamas pakrante širdyje meldžiau, kad Viešpats būtų patenkintas tuo, ką stengiuosi daryti ir klausiau, ar darau tai, ką Jis nori? Negirdėjau balso. Nemačiau angelų. Bet savo krūtinėje, savo širdyje, pajaučiau tai, ko niekada nepamiršiu. Tą akimirką būdamas dvidešimties išmokau, kad dažniausiai tai, ką girdime iš dangaus, iš tiesų jaučiame širdyje. O tai, tikiuosi, pereina į mūsų protą ir padeda mums įgyvendinti tai, ką girdime.
