Kaip Jį girdžiu

    Kai buvau mažas berniukas, su tėvu kopėme į kalnus. Jis kopė taku, o aš šalia tako šokinėjau nuo akmens ant akmens. Kai susiruošiau užšokti ant didelio akmens, tiesą sakant, ant jo užsiropšti, tėvas iš nugaros sugriebė man už diržo, atitraukė ir pasakė: „Gari, dabar nelipk ant to akmens.“ Aš sutikau, nors ir buvau šiek tiek nustebęs. Pradėjau eiti jam iš paskos taku aukštyn. Paėję atsigręžėme ir pažvelgėme žemyn į tą akmenį, ant kurio ketinau užsiropšti. Ant jo susirangiusi saulėkaitoje gulėjo didelė barškuolė. Paklausiau tėčio, kaip jis žinojo, kad ten gyvatė? Jis man atsakė: „Gari, ką žinai apie Šventąją Dvasią?“

    Nuo tos dienos žinau, kad gausime Šventosios Dvasios raginimus, o tai reiškia, kad girdėsime tai, ką Viešpats nori, kad išgirstume. Aš esu girdėjęs Šventosios Dvasios įspėjimus. Esu pajautęs, kad Šventoji Dvasia mane moko. Esu jautęs Šventosios Dvasios teikiamą ramybę bei paguodą ir per Šventąją Dvasią įgijau liudijimą. Jo klausau, kai iš visų jėgų stengiuosi vadovautis Šventosios Dvasios nurodymais.