Niekada neprisiimsiu nuopelnų už Jo mielą, tobulą meilę. Bet, ak, kokia esu dėkinga, kad Jis man tiesiog leidžia būti dėlionės dalimi.
Visada žinojau, kad girdžiu mintyse. Girdžiu jausmais savo širdyje – įspūdžiais, emocijomis, bet pastebėjau, kad girdžiu vardus.
Ir aš tai patyriau vakar, išgirdau vardą. Viena brangi sesuo parašė laišką, kuriame pasakojo apie savo vaikystėje mėgstamiausią pradinukų mokytoją ir kodėl ji buvo mėgstamiausia, kodėl ji ją taip mylėjo ir kokią įtaką ji padarė jos gyvenimui. Ji rašė: „Sese Džouns, nežinau, kodėl jums tai rašau, bet jaučiu, kad kažkas, be manęs, turi žinoti, kokia nuostabi yra ši moteris, ir dabar ji išgyvena ketvirtą vėžio stadiją.
Pagalvojau: „Na, aš noriu jai paskambinti. Noriu sužinoti, ar galiu su ja pasikalbėti.“
Taigi pagalvojau: „Gerai“. Ruošiausi eiti į susirinkimą ir galvojau: „Paskambinsiu po susirinkimų“.
Na, nepavyko tai padaryti nes susirinkimų buvo daugybė, ir išgirdau jos vardą ir žodžius: „Paskambink dabar“. Taigi paėmiau telefoną, nuėjau į kabinetą ir paskambinau. Į skambutį atsiliepė jos vyras. Jis visą parą ja rūpinasi. Jis jai padeda.
Jis pasakė: „Leiskite man patikrinti, ar žmona pabudusi“. Jis pasižiūrėjo ir, kadangi ji buvo pabudusi, galėjau jai perskaityti laišką. Mums kartu tai buvo labai emocinga, miela, švelni patirtis.
Kaip mąsčiau, viskas prasidėjo nuo to, kad viena brangi sesuo kitoje valstijoje Jį išgirdo. Tada ji man suteikė galimybę išgirsti Jį, o tada ši šeima ir aš, kalbėdamiesi telefonu, turėjome galimybę išgirsti Jį kartu.
Niekada neprisiimsiu nuopelnų už Jo mielą, tobulą meilę. Bet, kokia esu dėkinga, kad Jis man tiesiog leidžia būti dėlionės dalimi.
Viską daro Jis, ir vis dėlto leidžia mums dalyvauti. Ir šiame procese esame pakylėjami, mokomi, įkvepiami, mylimi, ir tai verčia norėti tai daryti vis daugiau ir dažniau.