Daug ko galime pasimokyti iš to, kas nutiko Šventojoje giraitėje. Priešprieša, su kuria Džozefas susidūrė prieš tą didį apreiškimą, kai jis matė Tėvą ir Sūnų, mus moko svarbių dalykų. Džozefas sakė, kad jis įtempė visas savo galias. Tai pareikalavo visko, ką turėjo. Tad iš to galime visi pasimokyti apie raumenų reikalaujančią, atkaklią, ryžtingą maldą. Turime nepasiduoti, nepriklausomai nuo to, ar priešprieša dėl priešininko, dienos rūpesčių, ar blaškymų. Tai man asmeniškai primena, kad turiu tuos žodžius pasakyti balsu.
Malda yra išraiška to, kas širdyje. Galime melstis tyliai, turėtume melstis tyliai, visada melstis širdyje. Bet įvyksta kažkas tokio, kai tuos žodžius ištariame, mano atveju, pasakome juos balsu. Taigi, man tai primena nenuvertinti maldos. Turime paskirti laiko, tinkamo laiko, vertingo laiko, kad galėtume tuos žodžius ištarti.
Atsiklaupkite, kai tai įmanoma, kalbėkite balsu, garsiai, ir iš tiesų bendraukite. Asmenys, kurie laukia vakaro maldos iki 23:30 val., būna išsekę ir jaučia dienos padarinius. Tokiais atvejais pasakome ne visai nuoširdžią maldą ir krentame į lovą. Patarčiau tą maldą kalbėti tada, kai esame žvalūs, dėmesingi ir galime apie ją susimąstyti ir būti galingi. Tokiam pokalbiui turime suteikti aukštą prioritetą. Jeigu savo gyvenimą tvarkysime šiek tiek geriau, manau, tada galėsime taip balsu pasikalbėti su Viešpačiu.