Pašiurpstu mąstydamas, kas būtų nutikę, jeigu būčiau tęsęs ta kryptimi. Mūsų gyvenimas būtų visiškai kitoks. Kuo arčiau esame, tuo labiau gebame išgirsti bet kieno kuždesį, įskaitant Dvasios. Taip daug lengviau girdėti.
Iš patirties žinau, kad artinantis prie Jo vis stiprėja mano troškimas būti tokiam, kaip Jis. Kuo labiau stengiuosi tapti toks, kaip Jis, manau, Jam tampa lengviau su manimi bendrauti. Tai asmeniniai, kitiems nematomi, veiksmai, bylojantys apie pasišventimą ir pasiryžimą vykdyti Dvasios nurodymus.
Man nuo mažų dienų visada patikdavo lankytis Bažnyčioje. Baigęs medicinos studijas ir pradėjęs stažuotę tapau labai užimtas. Supratau, kad tuo metu pradėjau atitolti nuo to, kas man visada teikdavo ramybės ir priartindavo prie Dvasios. Gerai pamenu, kad vieną sekmadienį, jau įsibėgėjus mano stažuotei, žinojau, kad jeigu paskubėsiu, sekmadienį su Rūta ir Ešle galėsiu nueiti į bažnyčią. Nusprendžiau vilkinti laiką, kad eitų jos vienos, o aš pareičiau namo, atsigulčiau ir nusnūsčiau.
Taip ir padariau. Laukiau tos akimirkos, kai galėsiu sudėti bluostą, bet kai grįžau namo ir atsiguliau, negalėjau užmigti, nes suvokiau, kad mano dalimi buvęs liudijimas ir užsidegimas, – man visada patiko eiti į bažnyčią, – išgaravo. Nebuvo užsidegimo. Pamenu, kad pakilau nuo sofos, atsiklaupiau ir meldžiau atleidimo pasižadėdamas, ką darysiu. Tai taip atrodo tos asmeninės, niekam nematomos, pasišventimo išraiškos: kasdienis meldimasis, kasdienis Raštų studijavimas.
Kitą dieną į ligoninę pasiėmiau Mormono Knygą, kad kasdien, nepriklausomai nuo aplinkybių, galėčiau skaityti Raštus. Susirašiau, ką turiu padaryti. Vienas iš tų dalykų buvo melstis du kartus per dieną, ir pasistengiau, kad esant galimybei visada nueičiau į bažnyčią. Taip vos po kelių savaičių tas užsidegimas ir šildantis liudijimas vėl mane džiugino. Pašiurpstu mąstydamas, kas būtų nutikę, jeigu būčiau tęsęs ta kryptimi, jeigu būčiau užmigęs ir nesupratęs, kokį džiaugsmą randu bažnyčioje. Mūsų gyvenimas būtų visiškai kitoks.